Santūrieji žemaičiai mokėjo linksmintis

Surinkusi ir parengusi medžiagą „Senosios ir dabartinės vestuvių tradicijos Kūlupėnuose“ rajono viešosios bibliotekos Kūlupėnų filialo vyr. bibliotekininkė 44 metų Vilija Macienė sakė taip tarsi priartėjusi prie kūlupėniškių gyvenimo - jų asmeninių svajonių, lūkesčių, norų – bei galėjusi palyginti kelių kartų gyvenimą.

Kūlupėnų bibliotekininkė Vilija Macienė: „Kūlupėnų žmonės leido priartėti prie jų asmeninio gyvenimo. Įsileisdami į jį visi buvo be galo nuoširdūs, o aš džiaugiuosi, kad kiekvienas jų pasakytas žodis išliks“.

„Lygindama Kūlupėnų kaimo papročius su rašytiniais šaltiniais, senųjų kūlupėniškių vestuvių tradicijas – su dabartinėmis, galėjau ir netgi išdrįsau sau atsakyti, kodėl dabartinėse vestuvėse galioja vienoks ar kitoks paprotys, kurį mes tarsi priskiriame Vakarų tradicijoms, nors iš tiesų taip nėra, - kalbėjo V.Macienė, kuri, vykdydama projektą, apklausė 20 kūlupėniškių šeimų, surinko per 100 nuotraukų ir aprašė vestuvių papročius nuo 1929-ųjų iki šių dienų. – Jeigu dabartines vestuvių tradicijas reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai galiu drąsiai teigti, jog žmonės nebeteikia reikšmės tiems simboliams ir prietarams, kurie buvo svarbūs ankstesnių kartų žmonėms“.

V.Macienė kaip vieną svarbiausių žemaitiškų vestuvių akcentų išskirtų jaunųjų išlydėjimą iš tėvų namų. Šio išlydėjimo – tėvų palaiminimo – tradicija išliko netgi ir sovietmečiu, kada žmonės, tegu ir slapčia, vis dėlto tuokdavosi bažnyčioje. „Nors tai – vienas seniausių ir tvirčiausių papročių, kai kurie šių dienų jaunieji išlydėjimo iš namų atsisako. Neva, kam reikia tų ašarų“, - tam tikra prasme apgailestavo V.Macienė, kuri pastebi ir tai, jog vestuvių papročius pakeitė pagerėjusi gyvenimo kokybė.

Anot projekto autorės, ar šiais laikais kas bepatikėtų, jog pokariu gauti atraižą balto šilko jaunosios suknelei buvo didžiulė prabanga, jog jaunoji savo vestuvėms jeigu ir parausvindavo veidą burokėliais – ir tai bus retenybė, kur jau ten – tikras makiažas, jaunosios puokštė dažnai būdavusi tik plastmasinė gėlė, o tradicija įteikti jauniesiems dovanų išvis neegzistavo iki kokių 1970-ųjų.

„Rinkdama medžiagą darbui, patyriau, kaip sunkiai žmonės gyveno ne tik pokariu, bet ir smetonmečiu.

Tačiau kad ir kiek žmonės vargo, vestuvės buvo linksmiausia šeimos šventė, o iš pirmo žvilgsnio santūrūs bei rūstūs žemaičiai labai mokėjo linksmintis ir vestuvėse buvo gausu humoro, kuris pasireikšdavo per stalo užsėdimą, persirengėlių – čigonų, žydų siautėjimą. Humoro yra išlikę ir iki šių dienų. Didelis vaidmuo buvo skiriamas muzikantams – kuo jų daugiau, tuo, vadinasi, vestuvės „bagotesnės“, o iš esmės triukšmas per vestuves susijęs su tikėjimu, jog taip išvaikomos piktosios dvasios“, - pastebėjo bibliotekininkė.

Nuotrauka iš Adėlės Degimienės asmeninio albumo. Joje užfiksuotos Onos Preibytės ir Juozo Venskaus vestuvės 1929 m. Šalia jaunųjų – net keletas muzikantų, grojusių pučiamaisiais, kas žemaičių buvo labai vertinama.

Vestuvių vaišės būdavusios kuklios - svečias pats į vestuves nešdavosi, ką turėdavo: kas – sūrį suspaudęs, „pusbutelkį“, tai yra 0,3 l gėrimo buteliuką, nes puslitris jau būdavo prabanga, kas – šaltienos praviręs, kitas – pyrago „blėką“ iškepęs. Kiekvienas savąsias vaišes pasidėdavo prie savęs, vaišindavo kaimyną, o kas likdavo – susidėdavo į ryšulėlį ir parsinešdavo namo. Tai buvo priimta ir nieko nestebindavo.

„Mada įdėti vestuvių pyrago, samdyti šeimininkes, kurioms, beje, iš pradžių mokėdavo maistu ar kokiu daiktu, atsirado gerokai vėliau, apie 1970-uosius. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsirado ir didelės palydos – net iki 20 porų, kas liudijo apie gyvenimo gerovę. Maisto ant stalų vėlgi jau būdavo gausiai – vestuvėms pjaudavo kiaulę, tačiau didelių įmantrybių nedarydavo – gamindavo mėsos vyniotinius, kimštas dešras, vadinamuosius „zrazus“, kepdavo ringę – apvalų pyragą, į kurio vidurį įstatydavo butelį gėrimo. Maistą tiekdavo dideliuose dubenyse, ir svečias imdavo, ko norėdavosi. Svečių pralinksminimui būdavo skirti ranka piešti plakatai, vadinamieji vestuvių laikraščiai, kuriuos jau išstūmė naujosios technologijos. Stalus gana ilgai puošdavo rūtomis – šis augalas buvo ir vienas svarbiausių jaunosios atributų“, - papasakojo V.Macienė.

Didelę reikšmę žemaičiai teikė piršlio vaidmeniui – piršlybos tiesiogine šio žodžio reikšme galiojo iki kokių 1960-ųjų: bus kokia užsilikusi mergelė, sėkmės vakaruškose nepatyrusi, tad jai ir pripiršdavo kokį jaunuolį. O piršlienė, kaip piršlio padėjėja, vestuvėse teatsirado gana vėlai, jau baigiantis praėjusio amžiaus 6 dešimtmečiui.

„Nereikia galvoti, kad šiais laikais švenčiamas mergvakaris – ne mūsiška tradicija. Žemaičiai mergvakarį švęsdavo didesnėje kaimo troboje.

Itin populiarus būdavo toks žaidimas: vidury kambario statydavo „krasę“, tokį krėslą, sodindavo jaunąją, kurią, užgrojus muzikai, iškviesdavo šokti. Vietoj jos sodindavo kitą merginą, kuri vėlgi laukdavo, kas ją išves šokti. „Krasė“ negalėdavusi būti tuščia. Kūlupėniškiai man pasakojo, jog atsitikdavę ir taip, kad mergina ir kokius penkis šokius prasėdėdavo, tada ją kuris iš draugiškumo pakviesdavo šokti“, - apie būtiną žemaitiško mergvakario atributą kalbėjo bibliotekininkė.

Ji išmąstė, jog dabartinių vestuvių paprotys, kai nuotaka meta puokštę, turi labai gilias šaknis: XIX a. II p., jaunajai atsisveikinant su šeima, jai būdavo išpinamos kasos. Plaukus šukuodavo krikštamotė, kuri po to per kairįjį petį šukas mesdavo merginų pulkelin. Kuri šukas pagaus, ta greičiausiai ir ištekės.

„Tas pats atsitikę ir su dabar madingais berti žiedlapiais. Seniau gi anyta būsimą marčią apiberdavo grūdais, taip linkėdama laimės, sveikatos ir vaisingumo. Ar ne to paties linkime ir šiais laikais? O ugnies simbolis – seniau jaunosios vežimas važiuodavo per degančius šiaudus, reikėdavo perlipti per slenkstį, ant kurio degė žvakė, dėdavo žvakių ir ant stalų – perkeltas į šeimos židinio perdavimą. Šis paprotys gana gajus šiuolaikinėse vestuvėse, o iki šių dienų dar kai kur išlikęs kelio užtvėrimas vėlgi yra labai sena tradicija“, - palyginimų nevengė V.Macienė. Bendraudama su kūlupėniškiais, ji patyrė, jog žmonės gana neigiamai vertino tradiciją karti piršlį, ir tai, jog vestuvėse būdavo vengiama raudonos spalvos – ji reiškė nelaimę, galimą gaisrą.

Vestuvių planavimas

• Rašyti komentarą (2)