Rankomis liečiantis tūkstantmečių praeitį

Archeologiniai kasinėjimai, tose pačiose vietovėse kartais trunkantys metų metus, nes jose vis aptinkama neįkainojamų praeities turtų, po to - radinių tyrinėjimai muziejuje. Tokia yra jau kone keturis dešimtmečius besitęsianti Kretingos muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjo Donato Butkaus kasdienybė.

Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus gerai žino kiekvieno eksponato istoriją ir jo kelią į muziejų.

Atgal - 160 milijonų metų

D. Butkus galėtų valandų valandas stovėti prie vitrinų renovuotose Kretingos muziejaus patalpose, kur archeologijai skirta nemaža dalis moderniai įrengto buvusių grafų Tiškevičių rūmų rūsio, ir pasakoti apie eksponatus, nes jam kiekvienas - vienintelis ir ypatingas.

„Į mūsų muziejų atvyksta žmonės, besidomintys ne vien krašto, bet ir Europos tautų istorija, nes čia yra radinių, kuriais didžiuotis galėtų net garsieji šalies muziejai. Pasisemti trūkstamų žinių pas mus dažnai atvyksta Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai, ypač mėgsta lankytis Vladas Žulkus, Audronė Bliujienė, Algirdas Girininkas“, - kalbėjo D.Butkus, didžiuodamasis, jog Kretingos muziejus turtingas kolekcijomis iš Šventosios neolito gyvenvietės bei Kretingos rajono Kurmaičių, Lazdininkų kapinynų ir kitų vietovių.

Nors ekspozicijoje pateikta tik nedidelė dalis – apie 400 - eksponatų, kiti guli muziejaus fonduose ar ant archeologų stalų Lietuvos dailės instituto Prano Gudyno restauravimo centre, tačiau, D.Butkaus teigimu, ji yra itin ryški, apimanti platų žemės – žmogaus - tautos kultūros vystymosi spektrą.

Sunku patikėti, kad patys seniausi eksponatai, nukeliantys į Juros periodą, yra 160-140 mln. metų senumo klintys, kuriose išliko suakmenėjusios faunos – koralų, moliuskų – liekanų.

Įspūdingai ekspozicijoje atrodo mamuto, gyvenusio mūsų krašte 10-14 tūkst. metų prieš Kristų, kaukolės bei stuburo dalys, kurios buvo surastos Kurmaičių durpyne bei Bajorų žvyro karjere.

Neįkainojama bičiulių pagalba

D.Butkus neslėpė, kad nemaža dalis radinių į muziejų atkeliauja iš privačių asmenų - tokie radiniai nudžiugina netgi labiau, negu paties surasti per ekspediciją. Jis pasidžiaugė tais iniciatyviais žmonėmis, kuriems rūpi tautos istorija.

Mamuto liekanos atkeliavo iš 14 – 10 tūkstantmečių praeities.

„Kažkada 15-metis šventojiškis Mikelis Balčius iš smalsumo atkreipė dėmesį į keistus radinius arimuose ir melioracijos grioviuose, sudarė planą, pažymėjo radimvietes ir pranešė muziejui. Jo pastangomis archeologai aptiko IV – III tūkst. pr. Kr. liepų karnų tinklų liekanų, plūdžių, medžio ir keramikos dirbinių. Jis taip pat mūsų muziejui padovanojo itin vertingą savo radinių iš III tūkst. pr. Kr. gintaro dirbinių kolekciją“, - D.Butkus sakė, jog muziejininkus ilgam susiejo bendrystė su jau 65-erių savamoksliu archeologu bei kuršių kultūros tyrinėtoju M. Balčiumi, kurio nuomonė jam dažnai būna svarbesnė ir už mokslininkų ar jo paties.

Kretingos muziejus turi ir daugiau bičiulių, kurie su Kultūros paveldo departamento leidimais talkina ekspedicijose. Vienas tokių - istorijos mėgėjas Petras Michniovas iš Kalgraužių kaimo. Prieš kelerius metus jis pats aptiko ir muziejui dovanojo V a. pr. Kr. – I a. Šventojoje rastą žalvario kirvuką.

„Šventosios pakrantė – buvusi ežerėlių virtinė - yra ištisas neolito radinių kompleksas, neįkainojamas Europos archeologijos kontekste. Daugiau tokio vertingo Lietuvoje neturime, todėl tą ruožą labai reikėtų saugoti nuo statybų. Deja, taip nėra, - apgailestavo archeologas. - Šventojiškiai ligi šiol randa vertingų radinių, bet apie juos nepraneša, bijodami statybų apribojimų“.

D. Butkus neslėpė, jog apie radinius pranešti muziejui neskubama ir dėl jų paklausos juodojoje antikvaro rinkoje.

Ligi ekspozicijos – dešimtmečių kelias

Senoji kuršių kultūra, kuriai priskiriamas ir Kretingos rajonas, vystėsi palei upes ir jų pakrantes: prie Akmenos ir Minijos aptikti 24 kapinynai, nemažai jų tekę tyrinėti ir pačiam D.Butkui.

Nuo 1991 m. Kretingos muziejus pasipildė itin vertinga ir, anot D.Butkaus, mįslingiausia romėniškojo laikotarpio – I – IV a. - medžiaga iš Lazdininkų kapinyno, kai buvo pereita nuo degintų prie nedegintų kapų. Kapuose rasta daugybė papuošalų – ypač vertingas ir meniškas yra mergaitės įkapėse aptiktas vėrinys, kuriame suverti stiklo, bronzos, alavo, gintaro karoliukai. „Karoliukai – atvežtiniai iš Romos imperijos provincijų, pas mus tuo metu dar nemokėjo taip meistriškai apdoroti gintaro, nebuvo nė stiklo gaminių“, - apie šio radinio detales, ornamentiką bei jos simbolius muziejininkas galėtų rašyti atskirą knygą.

Anot jo, įdomūs ir to laikotarpio stulpinės konstrukcijos pavyzdžiai bei rūdnelės – krosnelės, kuria iš pelkių rūdos buvo išgaunama geležis, liekanos. O dabartinių stačiakampių kapų, apkrautų akmenimis, formos atsirado per tautų kraustymosi laikotarpį – IV – V a.

Pats D.Butkus itin kukliai tepasakoja apie tiesioginį savo – kaip archeologo, žvalgančio praeitį kasinėjamoje žemėje – darbą: „Pats kasimo procesas tetrunka savaitę – mėnesį. Tačiau medžiagos apdorojimas – ilgas procesas: patys turime ištirti, aprašyti, išsaugant kompleksą senoje vietoje, po to radinius perduoti P. Gudyno centro restauratoriams. Kol radiniui suteikiamas autentiškas vaizdas ir jis grįžta į muziejų, praeina ne vieneri metai. Archeologai tik aptinka, o mokslininkai tęsia darbą. Kartais tyrinėjimo procesas trunka ir ne vieną dešimtmetį: atradus naujų faktų, šiuolaikinės technologijos leidžia tikrinti ir papildomai tirti radinius“, - tvirtino jis.

• Rašyti komentarą (3)