Joninių laisvadienio norėjo tauta

Miestiečiai jau įprato per Jonines rinktis į vasaros estradą švęsti prie liepsnojančio laužo.

Jau dešimtmetį Lietuva turi įteisintą Joninių laisvadienį. Tačiau bendruomeniškai švęsti Jonines Kretingoje pradėta gerokai anksčiau, kai kretingiškė Janė Narvilienė sukvietė miestiečius į sutvarkytą Vasaros estradą. Ji buvo ir viena iš entuziasčių įteisinant Jonines kaip poilsio dieną.

Balsavo už vasaros šventę

Kretingiškių 2000-2004 m. išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą, J. Narvilienė dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotoja. Ji prisiminė tą metą: „Pati tauta suformavo poreikį per Jonines turėti laisvadienį. Buvo išleisti ženkliukai, plakatai su šūkiais „Laisvė Joninėms“, jaunimas jį skanduodavo miesto gatvėse. 2003-aisiais Joninės sutapo su sekmadieniu, ir išsyk po jų Seimas nusprendė kitąmet Jonines paskelbti poilsio diena“.

J. Narvilienės žodžiais, nors Seime tuo metu dirbo ne vienas Jonas – Jučius, Čekuolis, Korenka, tačiau ji pati balsavusi ne už tai, kad Jonų vardo diena būtų laisva, o už tai, kad žmonės turėtų vasaros šventę.

„Man visi vardai yra gražūs ir lygiaverčiai. Būtų buvę nekuklu kelti ranką už laisvą savo vardadienį. Iš tiesų, birželio 24-oji yra ypatinga – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties, saulės grįžimo metas. Ne tiek jau ir daug Lietuvoje per metus turime saulės ir šviesos. Ši diena – lyg priminimas, kad esame susieti su gamta. Tą ypatingai jautė mūsų protėviai. Ir vadino šią dieną Rasomis. Vėliau į mūsų kraštus atkeliavusi krikščionybė ją paskyrė šv. Jonui Krikštytojui, ir ši diena ilgainiui tapo Jonų bei Janinų vardadieniu“. Pašnekovė mano, kad šis vardadienis, kaip nė vienas kitas, dėl senųjų tradicijų žavesio ir jų išlikimo tautos sąmonėje visų taip noriai ir buvo švenčiamas. „Tai – tautos šventė, kuriai nelieka abejinga nė viena šeima, kurioje yra Jonas ar Janina“, - įsitikinusi kretingiškė, pastaruosius metus dirbusi Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje.

Jonines – į estradą

J.Narvilienė prisiminė ir tą metą, kai pati rūpinosi, kad Joninės sugrįžtų į Kretingos vasaros estradą. „Prieš 15 metų miesto estrada skendėjo piktžolėse, suoliukai išpuvę, išdaužyti. Kartu su Moterų partija bei kitomis iniciatyviomis kretingiškėmis ėmėmės veiklos: pakvietėme Miškų ūkį, seniūniją, bendruomenę – estrada buvo sutvarkyta ir pirmosios Joninės jose surengtos 1999 m.“.

Kretingiškių padėka Janei Narvilienei (kairėje) už Joninių šventės sugrąžinimą.

Nuo to laiko mieste atsirado vieta, kur žmonės vėl gali susiburti, pabendrauti, pabūti vieni su kitais, ko, jos manymu, taip trūksta šiame skubos laikmetyje.

„Joninėms tapus laisva diena, žmonės gali labiau atsipalaiduoti ir pajusti, kad tai – tikra vidurvasario šventė, - nesvarbu, kas ir kaip ją švenčia – krikščioniškai ar pagoniškai, - svarbu, kad žmogus būtų santarvėje su savimi ir kitais, kad jaustųsi savas didelėje miesto šeimoje. O kad taip būtų, šią šventę kiekvienas turėtų kurti, kaip gali ir išmano“, - J. Narvilienė neslėpė, jog daugel metų kretingiškiams pati pagal išgales dovanodavusi šventinius garsių atlikėjų koncertus.

Kuria stebuklų nakties spektaklį

Kretingiškė Meno mokyklos pedagogė Asta Abramauskaitė Jonines, veikiau – Rasas jau kelerius metus tradiciškai švenčia naktį gamtoje, pasikvietusi būrį draugų, artimųjų, giminių atvykti su savais lauknešėliais ir smagaus šėliojimo nuotaika.

„Tą rytą keliuosi labai anksti, kad pamatyčiau rasos grožį, pajausčiau gaivališką jos jėgą. Nuo saulėgrįžos meto saulė pamažu grįžta atgal į savo patalą. Saulę ir rasą – jas ir jose – tądien ir reikia švęsti, o ne suasmenintus vardadienius“, - įsitikinusi senųjų liaudies tradicijų gaivintoja.

Ji gyvena labai gražioje aplinkoje: sruvena Minija, alma šaltiniai, žydi gėlės ir žolynai – ligi išprotėjimo kvepia vasara.

„Visą šį grožį norisi išnaudoti, pasisemti jo, kad užtektų visiems metams“, - kalbėjo A. Abramauskaitė, prisipažindama, kad scenarijų rengia savaitę prieš Jonines, pati prisiuva lino rūbų, pripina vainikų.

„Netgi vaikai surengia vaistažolių turgelį – pardavinėja pačių rinktas žoles su aprašais“, - pašnekovė neslėpė, jog šia veikla vaikus uždeganti pati, kai vasaroti pas ją suvažiuoja giminės. O jaunimas, jos žodžiais, įspūdingame trumpiausios nakties šventime dalyvauja itin aktyviai - taip gimsta įspūdingas spektaklis, kuriame nebūna žiūrovų, visi tampa aktoriais.

Svečiai degina laužus, leidžia vainikus upe, persikūnija į laumes ir raganas, buria, renka kupoles, žaidžia žaidimus, meta burtus. Žinios apie senovės baltų Rasų šventę į A. Abramauskaitės šventės scenarijų atkeliavo iš garsių etnologų Norberto Vėliaus bei Pranės Dundulienės tyrinėtų tautos lobynų.

• Rašyti komentarą (14)