Laisvę įkurdino eilėse

Savąjį laisvės siekį Nijolė ir Rimantas Rimkai įkūnijo dar Nepriklausomybės priešaušriu sodybos kieme pasodinę lietuvybės simbolį – ąžuolą.

Vydmantiškės poetės, laisvės šauklės 78-erių Nijolės Rimkienės praeitis skausmingai mena lagerio ir tremties metus, tačiau šiandiena - lyg ramybės oazė, kurioje vietos palikta tik džiaugsmui ir šviesai. Todėl prisilietimas prie Nijolės bei jos vyro Rimanto, taip pat patyrusio tremtinio dalią, gyvenimų tolygus žmogiškos pilnatvės pamokoms.

Lagerį „užsidirbo“ gimnazijoje

N. Rimkienės kraitis – penkios jos pačios pastangomis išleistos knygos, į kurias sudėti paprasti, nuoširdūs eilėraščiai, pamėgti žmonių ir tapę ode laisvei bei gimtajam kraštui. Jos eilėmis kuriamos dainos. 2006 m. N.Rimkienė paskelbta Kretingos rajono Garbės piliete.

Itin kuklaus būdo N.Rimkienė nesureikšmina savo gebėjimo kurti. Tik prisipažįsta, jog kūrybos proveržį jai, septyniolikmetei, Dievas pažadino tik atsidūrus lageryje Kirovo srityje, prie Uralo. „Mano tėvas Mečislovas Markauskas buvo žinomas žmogus prieškario Lietuvoje – garsus Šiaulių miesto advokatas, Steigiamojo Seimo narys, redagavęs kelis leidinius, tarp jų - ir „Lietuvos ūkininką“.

Mūsų šeima gyveno gana turtingai, samdyta mokytoja mokė groti mane fortepijonu, - pasakojo N.Rimkienė ir prisiminė, kaip buvo suimta, tardyta, vežta į Lukiškes ir Macikus, o iš ten – į lagerį. - Kai ištrėmė tėvo brolį, tėvonija Giršinuose, netoli Mosėdžio, ištuštėjo. Į ją persikėlė mano tėvai. Mosėdyje lankiau gimnaziją, ten įsitraukiau į slaptą jaunimo organizaciją. Man tebuvo keturiolika metų: savo veiklos nesureikšminome ir neįsivaizdavome, kuo mums tai grėsė -nešdavome gėlių ant partizanų kapų, ranka rašydavome atsišaukimus „Šalin Stalino vergiją“, „Tegyvuoja laisva Lietuva“ ir kaišiojome juos į vežimus, nešėme prie „stribokyno“. Jautėme nuoskaudą dėl išdraskytų gyvenimų“.

Tremtis sujungė šeimas „Lageryje sunkus darbas – reikėjo kirsti įšalusias durpes, ir prastas maistas – skysta putra, vadinama balanda, ir košė. Kiti gaudavo siuntinių, o aš – nieko, nes tėvai Sibire ir patys badavo. Tačiau kalėjimas nebuvo griežto režimo: rašiau apie Lietuvą - niekam nerodžiau. Ilgesys graužė. Netrukus mirė Stalinas: mane išsikvietė ir klausė, kur noriu važiuoti – į Lietuvą ar pas tėvus. Pasirinkau tėvus – taip atsidūriau Šamankoje, Irkutsko srityje, kur po 7 metų susitikau tėvus“, - apie jaunystėje patirtus išbandymus pasakojo pašnekovė.

Tremtyje ji ir susitiko savo būsimą vyrą Rimantą. R. Rimkus prisiminė, kaip jųdviejų šeimos sykiu dardėjo gyvuliniuose vagonuose į Sibirą per didįjį 1948 gegužės 22-osios trėmimą, kurio 65-osios metinės minimos šiandien, Gedulo ir Vilties dieną. Kelionėje į nežinią jų šeimos susipažino, tik juodu likimas suvedė kone dešimtmečiu vėliau.

Savo gyvenimo nekeistų

Sugrįžusių į Lietuvą sutuoktinių neregistravo, teko bėgti į Latviją, kur gavo darbus, butą. „Sykį vydmantiškių delegacija viešėjo pas mus, pirmininkas išgirdo mane grojant akordeonu – sako, mums reikia gabių saviveiklininkų, ir pasikvietė į savo ūkį“, - po ilgos tremties sugrįžimą į Lietuvą prisiminė N.Rimkienė.

Lietuvoje baigusi technikumą, dirbo buhaltere, o vėliau ligi pat Atgimimo vadovavo Vydmantų kultūros namams. „Panirusi į kultūrą, atsigavau, nes nemėgau ankstesnio darbo – tų begalinių skaičių knygose“, - juokėsi pašnekovė.

Iš Sibiro parvežta mažytė trispalvė – Nijolės Rimkienės šeimos relikvija.

N. ir R. Rimkų namuose juntama santarvė ir neįtikėtina ramybė: sutuoktiniams atvėrus net itin skaudžias sovietmečio režimo jų gyvenimuose įspaustas žymes, neįsiplieskė nė mažiausia pykčio kibirkštis. „Kas buvo, - buvo, čia – istorija ir jos negalim išmesti. Nei iš savo, nei iš tautos gyvenimų. Taip turėjo būti. Jei savo gyvenimo juostą atsukčiau atgal, nieko neišmesčiau: gal visi išbandymai išėjo į naudą – užsigrūdinau, įvertinau gyvenimą, kad branginčiau kiekvieną jo dovanotą dieną“, - samprotavo vydmantiškė poetė.

Sutuoktiniai sakė negalį teigti, kad Sovietų Sąjungoje buvo blogai gyventi: „Dirbome, uždirbome, keliavome“, - sakė jiedu. Bet Sąjūdis paviliojo laisve, kurios skonis buvo užmirštas. Jiedu išsyk tapo aktyvūs tautos atgimimo judėjimo dalyviai. Lyg versmės vėl veržėsi Nijolės laisvės eilės, šiandien jos nuspalvintos švelnesnėmis – subrandintos meilės tėviškei, rūpesčiu dėl emigracijos ir dėkojimo gyvenimui – spalvomis.

Skaudina tautos nykimas

Šiandien prie N. ir R. Rimkų namų Vydmantuose ošia jau gerokai suvešėjęs Laisvės ąžuolas - jį sutuoktiniai sodino 1990-ųjų Vasario 16-ąją, kai Lietuva jau stovėjo ant Nepriklausomybės slenksčio.

Pašnekovai neslėpė, jog tremtyje niekas negalvojo, kad Lietuva dar kada nors gali būti laisva. Tačiau labai ilgėjosi laisvės ir tą ilgesį ypatingai jausdavo slapta švęsdami Vasario 16-ąją. „Mama iš paprastų siūlų buvo nunėrusi trispalvę, - ją parsivežiau į Lietuvą ir ligi šiol saugau. Prašė atiduoti į muziejų, nesutikau, per daug man brangi ši šeimos relikvija“, - sakė N. Rimkienė. N. ir R. Rimkai užaugino 3 dukteris, sulaukė 4 anūkų ir 1 proanūkio. Nijolė neslėpė, kad jų šeimos neaplenkė šio laikmečio piktžaizdė – emigracija: užsienyje su šeima įsikūrė viena iš dukterų.

„Kai pasišneki su emigrantais, visi myli Lietuvą, bet sugrįžti namo neskuba. Nyksta tauta. Nemanau, kad svetur geriau, bet pinigas yra tapęs visagaliu – dažnam jis lemia gyvenimą. Tačiau gyvenimus šiandien žmonės renkasi patys, svarbu, kad būtų laimingi“, - įsitikinusi poetė.

• Rašyti komentarą (5)