Malūnų pašonėje – tuštėjantys kaimai

Pasienis su Latvija – 6 km ruožas tarp Laukžemės ir Senosios Įpilties - tarsi nusmaigstytas vėjo malūnais. O jų pašonėje besiglaudžiantys Sūdėnų ir Benaičių kaimai šiandien merdi: kas antra sodyba pakelėje – sukiužusi ir ištuštėjusi.

Valerijonas Tarvydas mano, jog vėjo jėgainėmis nusmaigstytos Sūdėnų ir Benaičių žemės nebėra patrauklios naujakuriams.

Buvo įsikūręs ir taboras

Lyg iš rašytojos Julijos Žemaitės kūrinių atkeliavę Benaičių pakelėje kėpso senolės Tarvydienės trobesiai. Sodybos prieigose – įdomių formų koplytėlė – valstybės saugomas liaudies architektūros paminklas. Kieme saulės atokaitoje šildėsi trys katinai, ant žagrių tvoros džiūvo išplauti stiklainiai. Praviros plūktos priemenės durys lyg pačios kvietė užeiti, bet šios, iš vidaus užsklęstos, saugojo šeimininkės privatumą nuo jai nepatikimų svečių.

„Nemažai istorinio paveldo sodybų pas mus išlikę, bet jos dažniausiai – tuščios: senieji gyventojai išmirę, o jauni žmonės nebenori kraustytis į tokį užkampį. Buvo mūsų kaime ir čigonų taboras įsikūręs – nesuprasi, kiek ten žmonių gyveno. Toks Aleksandrovičius bandė verstis arklininkyste, bet jam nesisekė, ir jie iš čia kažkur išsidangino“, - pasakojo netoli Sūdėnų ir Benaičių ribos tėvų Onos bei Juozo Grikpėdžių sodybą paveldėjęs ir naujoviškai ją atstatęs sūnus Juozas su žmona Biruta.

Juozas Grikpėdis paveldėjo ir atkūrė senąją tėvų sodybą.

Naujakuriai, beje, abu – pensininkai, pasakojo, jog iš pradžių ir jiedu tegalvoję tik trobos langus pakeisti. Bet pajudinus langus paaiškėjo, kad ir sienos sutrūniję, - taip iš sukiužusios „trobalės“ tik senieji pamatai ir belikę.

B. Grikpėdienė juokavo, kad jiedu su vyru Juozu - lyg kokie ateiviai: didžiumą gyvenimo praleidę mieste – ji dirbo Kretingos proftechninėje mokykloje meistre – senatvėje sugalvoję persikelti į kaimą ūkininkauti. 25 ha ploto jų dirbamos žemės guli po vėjo jėgainių sparnais: užsėja grūdais, užsodina bulvėmis, patys laiko veislinių kiaulių. Iš jaunų žmonių, pasak moters, kaime ūkininkauti pasilikęs Edmundas Rupšas su šeima.

Du broliai ir sesuo

Vienoje iš senų kaimo sodybų sutikome 60-metę Valeriją Petreikytę, gyvenančią su dviem broliais – Romualdu ir Vincu. Anot Valerijos, jų probočių sodybai – per pusantro šimto metų. Kiek ji atmena, čia gyvenę jos seneliai Monika ir Vladislovas Petreikiai, o statyta ji dar prosenelio Juozo Petreikio.

„Buvo dar ir klėtis, daržinė, bet kolūkis nuardė, beliko namas ir tvartai. Pasiremontuojam, taip ir gyvenam, bet trobesiai jau stipriai smenga į žemę“, - kalbėjo moteris.

Valerija sakė dirbanti socialinio darbuotojo padėjėja – prižiūrinti senus ir vienišus Laukžemės bei Įpilties kaimų žmones, o jos broliai triūsia „prie žemės“: gyvulių pasiaugina ir sau, ir dar koks paršelis parduoti lieka.

Valerijos Petreikytės darbas – pasirūpinti senais ir vienišais kaimo žmonėmis.

Valerijono Buivydo namai – kitokie: laukymėje žmogus statė tvartą, namui numatęs kitą vietą, bet, pritrūkus pinigų, viename pradėto statinio gale teko išsitekti šeimai, o kitame – gyvuliams. „Išvarė iš namų lauk - gyvenome Naujojoje Įpiltyje, bet trobesius susigrąžino buvę šeimininkai ir teko kurtis pačiam“, - pasakojo V. Buivydas. Dabar čia gyvena dviese su žmona Dania: vienas sūnus išvykęs, kitas - žuvęs.

Vyras sakė, kad dieną – naktį besisukančių malūnų sparnai jiems trukdo gerai matyti TV programas. Dėl to jis rašęs raštą seniūnui, bet nieko nelaimėjęs: atvykę energetikai, o oras tądien, kaip tyčia, pasitaikęs giedras, tad jis likęs nieko nepešęs.

Kaimo žmonės, anot Valerijono, gyvenantys uždarai: „Kur čia po kaimynus vaikščiosi - esame pensininkai, su lazdomis vos bepaeiname“.

Anot jo, maistu iš atvažiuojančios „autolavkės“ apsirūpiną, o buvo laikai, kada dviračiais apsipirkti ir į Latviją nurūkdavę.

Vokiečius su gėlėmis pasitikę

Trečias Benaičių kaimo pariby sutiktas Valerijonas – ir sutapk šitaip, pavarde Tarvydas, žmogus itin šnekus. Šiandien jau 83-jų vyras prisiminė daugybę istorijų iš karo ir sovietinių laikų kaimo gyvenimo.

Jis čia gimęs, augęs: prieškario vaikystėje iš jų kaimo apie 30 vaikų į Lendimų - tą pačią dabartinę Piliakalnio pradinę - mokyklą pėsčiomis eidavę. Mokyklą savo namuose kaimo ūkininkas Kazimieras Šamonskis buvo įrengęs, - dar ir šiandien kitapus kelio jo troba tebestovi.

Smengantys senolės Tarvydienės trobesiai – ko gero, seniausi apylinkėse.

„Per karą nuo Salantų per mūsų kaimus jūros link judėjo tankai: vokiečių kolonos per mūsų laukus traukė į Rucavą. Paskui tankus nuo Klaipėdos ėjo pavargusių kareivių gretos. Žmonės juos su gėlėmis pasitiko, bet kai šie vakare įsakė pakinkyti arklius, visiems krito ūpas. Po kiek laiko važnyčiotojai, palikę kareivius Latvijoje, parvarė arklius atgal“, - prisiminė V. Tarvydas.

Po karo apylinkėse buvo susikūrę net 4 kolūkiai: Benaičių, Kiaupiškių, Piliakalnio ir Naujosios Įpilties „Švyturys“, kurie vėliau susijungė į vieną – Piliakalnio - kolūkį.

Pardavinėjo žibalą, duoną, „vaisiuką“ „Kaime dar elektros nebuvo – tekdavo pilstyti ir pardavinėti žibalą. Kai Palangoje atidarė kepyklą, pradėjo vežti duoną – jos jau nebetrūkdavo. Prekes tekdavo arkliuku pačiam iš Darbėnų parsivežti. Reikėdavo susvarstyti produktus, - o į ką? – popieriaus nebuvo, žmonės nešiodavosi savo „terbeles“, - prisiminė vyras.

Vėliau dukart per savaitę į parduotuvę veždavo gėrimus: alų, pigaus vyno – „vaisiuko“. Traktorininkai jau paryčiais sustoję laukdavo atsidarant parduotuvę. Daug žmonių, mąstė senolis, nusigėrė ir išmirė.

Valerijono žmona Kostancija pavadino šiandieninį laikmetį kaimo tuštėjimu: žemės nebėra patrauklios dirbti dėl jėgainių. „Paklausytumėt naktį: vėjai čia ūžia, lyg laumių raudos, - vaizdingai palygino moteris ir pasamprotavo. – Nebesuprantame nė tų ligų priežasties: ar jos iš senatvės, ar dėl malūnų. Bet juk šiandien ir jauni žmonės serga, o ko benorėti mums, čia pasilikusiems gyventi“.

• Rašyti komentarą (5)