Tarmišką popietę pagardino džiazo improvizacijos

„Kiekvienos tarmės žmonės išsiskiria ne tik skirtingu kalbos skambesiu, bet ir savo gyvensena, charakteriu, papročiais, valgiais, net ir gėlių darželiai pas žemaičius yra kitokie, negu Aukštaitijoje“,- ragindama išlaikyti žemaitišką savitumą kalbėjo Kretingos kultūros centro Budrių skyriaus vedėja Janina Lukauskienė. Tačiau į žemaičių tarmei ir tradicijoms skirtą popietę susirinkę budriškiai turėjo progos pasiklausyti ne tik iš prosenelių paveldėto žodžio, bet ir džiazo improvizacijų.

Janinos Lukauskienės (sėdi pirma iš kairės) pasakojimus apie žemaičių tarmę paįvairino Prano Narušio (stovi dešinėje) ir Kęstučio Sovos atliekama muzika.

„Kai skaitai senuosius raštus, klausaisi senolių prisiminimų, supranti, kad seniau žmonės niekur neskubėjo – turėjo laiko ir pėsčiomis į bažnyčią nueiti, ir su kaimynu susitikus pasikalbėti, mokėjo bendrauti, pasidžiaugti. Ir visi darbai nudirbti buvo. O dabar, atrodytų, šitaip visur skubam, bet taip niekur ir nespėjam, - apie popietės „Vėskas en ė rinki...“ prasmę kalbėjo J. Lukauskienė. – Norėjosi šiame renginyje sukurti tokią atmosferą, kuri primintų senovę – juk laikas eina ratu ir tam tikri dalykai vis atsikartoja. Buvo metas, kai ir tarmiška kalba buvo nevertinama, laužoma, o dabar – ji labai branginama bei saugoma“.

Etnografinėje aplinkoje – Budrių kaimo bendruomenės senovinių daiktų muziejuje – J. Lukauskienė papasakojo apie tarmės istorinę raidą, priminė retesnius, senoviškesnius žemaitiškus žodžius ir susirinkusiuosius pakvietė žemaitiškai padainuoti – Salomėjos Vasiliauskienės, Valentinos Beinorienės ir Antaninos Kniukštienės vedamos melodijos į bendrą dainą įtraukė visus.

Susirinkusiuosius pradžiugino vienos iš vakaro rengėjų - bibliotekininkės Jolantos Zubernienės - šmaikščiai įkūnytas literatūrinis personažas Vaškys Ontė, visi susidomėję klausėsi buvusios ilgametės bibliotekininkės ir Budrių šviesuolės Danutės Paukštienės tarmiškai skaitomos ištraukos iš Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kūrybos.

Žodį keitė muzikos garsai – popietėje viešėjęs iš Kartenos kilęs Klaipėdos universiteto profesorius Pranas Narušis pasidalijo birbynės melodijomis, kurias darniai papildė Budrių skyriaus meno vadovo Kęstučio Sovos prakalbintas saksofonas. P. Narušis susirinkusiems perskaitė savo poezijos ir prisipažino: nors jis ir negalįs kalbėti tikra žemaitiška kalba, tačiau esąs įsitikinęs, jog žemaitį pažinti galima ne tik iš to, kaip jis taria žodžius. „Nors žmogus ir dūdą pasiėmęs – vis tiek jauti, kad tai žemaitis groja: tvirtai ir sąžiningai“,- teigė P.Narušis.

Popietės dalyviai prisiminė ne tik žemaitiškų pasakojimų ir dainų, bet ir paskanavo tradiciškų žemaitiškų patiekalų – kastinio, šiupinio, giros, troškintų kopūstų, rūkytų lašinių ir kitų valgių, kuriuos pagaminti pagelbėjo J.Lukauskienės mama Valentina Beinorienė. „Ji – mano įkvėpėja, perdavusi žemaitiškas tradicijas ir išmokiusi jas puoselėti,- teigė J.Lukauskienė, kurios įsitikinimu, iš senolių, prosenelių turėtume perimti ne tik žemaitišką žodį, bet ir jų kultūringumo pamokas. – Už juos mes niekuo nesam pranašesni: nors jie nebuvo tokie mokyti kaip mes dabar, tačiau labiau dorovingi ir pagarbūs vieni kitiems“.

Pažinti daugiau kaip prieš šimtmetį buvusį čionykščių žmonių gyvenimą J.Lukauskienė stengiasi skaitydama Kartenos valsčiaus viršaičio Tado Simučio, gyvenusio 1889-1978 metais, rankraščius – jų susikaupė išties daug, nes šis eruditas kasdien rašė dienoraščius. „Dienoraščiuose randu daug pažįstamų žmonių, aprašytas net ir mano tėvo Prano Beinoro gimimas. Užsikabinau skaityti toliau ir puoselėju viltį iš šių rankraščių išleisti knygą, kad jie būtų pasiekiami visiems skaitytojams“,- pasakojo J.Lukauskienė, kuri rankraščio ištraukų skaitymu paįvairino popietę.

• Rašyti komentarą (0)