|
|
|
Dainų ir šokių širdis šaukėsi nuo vaikystės
„Jei, Liuda, išeisi – bus ansamblis, bet jau ne folkloras“,- šukiškė Liuda Paulienė prisipažino, jog šie ansamblio „Šukupis“ vadovo Alvydo Vozgirdo kartais švelniai pasakomi žodžiai yra tarsi medus jos širdžiai. Šukėje gimusi, užaugusi ir čia tebegyvendama 70 metų jubiliejų pasitikusi L.Paulienė vietos istorijas tarsi lobyną nešiojasi savo mintyse ir sodria žemaitiška kalba jas perpasakoja žiūrovams per folklorinius renginius.
„Jei naktį nesimiega, tai ir prisigalvoju istorijų. O kad būtų įdomiau, pasakojimą pagražinu, truputį ką nors ir pameluoju“,- linksmai pasakojo L.Paulienė, kurios garsus ir raiškus balsas sklinda per įvairius kapelų, ansamblių koncertus. Kretingos kultūros centro Šukės skyriaus vedėja Violeta Ruikienė pasakojo, kad L.Paulienės daina ir pasakojimas yra tarsi žemaitiškų tradicijų perlas, kuris papuošia įvairius renginius ne tik rajone, bet ir kituose miestuose, respublikinėje Dainų šventėje. „Labai tikimės, kad ateityje pavyks įrašyti ir išleisti kompaktinį diską su Liudos žemaitiškais pasakojimais,- sakė V.Ruikienė. – Labai džiaugiamės, kad ansamblyje turime Liudą – ji šiltai su visais bendrauja, niekam padėt neatsisako.“ Iš prigimties artistės talentą turinti L.Paulienė yra viena ansamblio „Šukupis“, kuris gyvuoja 20 metų, senbuvė. Tad nekeista, kad ir ansamblio žmonės, tokie pat brangūs kaip ir giminės, dalyvavo jos jubiliejiniame vakare. „Jaučiausi labai pagerbta. Visų sveikinimai buvo brangūs ir nuoširdūs. Po tokio vakaro ir vėl norisi gyventi“,- sakė L.Paulienė, vertinanti ir tai, kad 70 metų jubiliejaus proga sulaukė sveikinimų iš seniūnijos bei rajono vadovų, kultūros darbuotojų. Prasminga ir „Šukupio“ dainininkų dovana – varpas, po kuriuo kabo dar 70 mažų varpelių. Varpeliai – lyg skambūs pasakojimai Šie varpeliai – tarsi L.Paulienės pasakojimai, kurių jos galvoje knibždėte knibžda. „Gyvenome pamiškėje – kiek mums, vaikams, ten visko įdomaus buvo: žinojome visus grybus, kur kokį paukštelį galima sutikti, o pamatę žvėries pėdsaką, iš karto suprasdavome, kieno jis. Iš mano vaikystės prisiminimų ir randasi daugybė pasakojimų. O dabar matau, kad šiuolaikiniai vaikai „įkrito“ į kompiuterius ir gamtos gyvenimo nebepažįsta,- apmaudavo L.Paulienė. – Atsimenu, kad ir mūsų auklėjimas buvo kitoks: mamytė pasakydavo rytą, kad būtinai turim burnas nusipraust, nes kitaip nematysim grybų miške. Ir šventai tuo tikėjome – nesinorėjo iš miško grįžti tuščiais krepšiais, tai puldavome praustis. Paskui tuos grybus tėvai slėgdavo į statines. O kartą su pussesere ir jos drauge ėjome į mišką. Aš iš karto pastebėjau, kad ta jos draugė tokia gudruolė. Kai paskui mano pusseserė pasiskundė, kad daug prisigrybavo ir darosi sunku krepšį nešti, ta draugė pasiūlė perrinkti jos grybus ir išmesti prastesnes dalis. Tik žiūrime – o ji į savo krepšį geruosius grybus bekraunanti! Taip pasiutome su ta pussesere, kad jos visus grybus iškratėme ir sutrypėme – dabar juokiamės mudvi, prisiminusios šią istoriją“. Talentą paveldėjo Su šia pussesere, kuri yra Zita Žilienė, L.Paulienė iki šiol artimai bendrauja – juodvi jaučiasi kaip seserys, kadangi nė viena tikros sesers neturi. „Zita dar gražiau už mane gieda – yra žemaitiškų Kalnų pagrindinė giedotoja Darbėnuose. O aš – čia, Šukėje, - pasakojo L.Paulienė. – Seniau Šukėje didesnis mūsų būrelis buvo – aštuoni žmonės, ir eidavome į visus šermenis Šukėje, kad pagiedotume žemaitiškus Kalnus. Dvi naktis giedodavome, nemiegoję, išvargę, bet eidavome, nors už tai pinigų ir negaudavome. Tai mums malonumas buvo, pareiga. Laikėmės tradicijos ir maro kapinėse giedoti Majus – taip kiekvieną dieną visą gegužės mėnesį“. L.Paulienė svarsto – ar nebus potraukio giedoti paveldėjusi iš savo mamos bei močiutės, kuri atmintinai visus Kalnus mokėjo. „Ir dabar ansamblio vadovas pirmiausiai mane naujos dainos išmokina. O man taip yra: išgirstu dainą – ir aš jau ją moku. Kas žino, jei kitaip būtume gyvenę, gal ir būčiau patapusi muzikante. Jaučiu, kad man tai būtų patikę – ir dabar, kai nueinu į „Šukupio“ repeticiją, atjaunėju, visus skausmus ir vargus pamirštu. Grįžtu namo – ir vėl prisimenu savo vargus“,- šypsodamasi pasakojo L.Paulienė. Keičiasi tradicijos L.Paulienė prisipažįsta – nors jos širdis nuo vaikystės šaukėsi dainų ir šokių, tačiau tam ji daugiau laiko tegalėjo skirti tik tada, kai išėjo į pensiją. Su vyru auginusi šešis vaikus, L.Paulienė pirmiausiai rūpinosi, kaip aprūpinti šeimą – visą gyvenimą dirbo fermoje. „O dabar jau turiu 10 anūkų, tuoj pabirs ir proanūkiai. Vaikai ir anūkai ir yra didžiausias mano gyvenimo turtas“,- sakė L.Paulienė. Tačiau jos turtas – ir prisiminimai, kuriuose atgyja gimtosios Šukės gyvenimas. „Eidavome vieni pas kitus į gimtadienius – susirenkam ir dainuojame. Nereikdavo jokių muzikantų ir vis tiek linksma buvo. O jei dar kas armoniką užplėš! Užtat dabar žmonėms rodyk, ką nori – niekas nebeįdomu, niekas nebedžiugina, - kalbėjo L.Paulienė, kuri pastebi, kad su senųjų šukiškių išėjimu keičiasi ir senosios kaimo tradicijos. – Ir be specialaus organizavimo buvome tikra kaimo bendruomenė, kur visi žmonės vienas kitą pažinojo, rasdavo laiko vienas kitą aplankyti, pasikalbėti. O juk darbų ne mažiau reikėdavo nudirbti – ir kolūkyje, ir namie. Visur tik pėsčiomis nueisi, bet ir po ūkio darbų, „normų“ ravėjimo, vis tiek dar gegužinėje iki ryto šokdavome. O kas dabar pasidarė? Nežinau nė aš...“
|
|
