Rūpesčių sukėlusi staigmena – veršeliai tryniai

Imbarės seniūnijoje Gaivališkės kaime ūkininkaujančių Sigutės ir Adomo Gikarų sodyboje smagiai laigo veršiukai trynukai – dvi telyčaitės ir vienas buliukas. Nors jiems dar nėra nė mėnesio, jie, pažindę pieno iš specialaus „baro“ – tvarte įtaisytos girdyklos, jau kramsnoja šieno, neilgai trukus šeimininkai pradės duoti ir kombinuotojo pašaro.

Ūkininkai Sigutė ir Adomas Gikarai, veršiukus trynius, kurių kiekvienas gimęs svėrė per 25 kg, paauginę iki standarto, juos parduos išvežti į užsienį.

„Veršeliai – guvūs, kol kas – sveiki ir auga gerai. Tik trynukus atsivedusi karvė – ją šaukiame Beuodege – dar sunkiai kyla po veršiavimosi. Šis nebuvo komplikuotas – karvė visus tris veršiukus atsivedė per gerą pusvalandį, tačiau po to prasidėjo paralyžius, sunkiai šalinasi nuovalos. Lepiname ją dabar, kiek galime: veterinarijos gydytojas Juozas Rimkus yra paskyręs visokių vitaminų, papildų, duodame ir duonos riekę, kad tik gyvuliui būtų lengviau“, - kalbėjo pieno ūkio savininkai S. ir A.Gikarai, tokį netikėtumą – kad karvė atsivestų trynukus – patyrę pirmąkart: jiems, ūkininkaujantiems per 20 metų, yra tekę dusyk sulaukti veršiukų dvynių.

Tai, jog karvė atsivestų tris veršiukus, - retas dalykas, patvirtino ir S. bei A.Gikarų galvijus gydantis veterinaras J.Rimkus: „Per mano 30 metų darbo praktiką – tai tik antras kartas. Apie 1990-uosius veršiukus trynukus buvo atsivedusi mano paties auginama karvė. Nuo ko tai priklauso? Nuo gamtos, – sėklinant gyvulį niekada nežinosi, ko tikėtis bei laukti. Ir nieko neįtarėme, kol karvė buvo veršinga, nors pilvas tikrai buvęs didelis“.

Veterinaras J.Rimkus rekomenduotų telyčaites palikti reprodukcijai, tačiau ūkininkai jas žada parduoti.

„Esame girdėję, kad poroje ar trejete gimusių telyčaičių veislei geriau nepalikti. Gal ir būtų galima rizikuoti, bet iki brandos užauginti telyčią – brangiai kainuoja. O jeigu paaiškės, kad telyčia – nevaisinga? Visos pastangos būtų perniek, - pasvarstė S. ir A. Gikarai. – Paauginsime iki 50 kg ir ne ilgiau kaip 40 dienų - toks yra standartas, - ir parduosime. Patiems auginti kaip mėsinius – neapsimoka, nes Lietuvoje – dar per menkos galvijų supirkimo kainos, kurios – ne paspirtis, o skriauda ūkininkui“.

Apie 100 ha dirbantys ir 40 melžiamų karvių auginantys ūkininkai sakė kiekvieną pavasarį išgyvenantys tą patį stresą. „Pasibaigia žiema – mažinamos pieno supirkimo kainos. Ir taip – metai iš metų, tik užpraėjusi vasara buvo išskirtinė – kainos išliko. Kaskart girdime vis tas pačias istorijas, kaip sunku perdirbėjams ir prekybininkams, o pienininkystės ūkiai taip ir lieka atpirkimo ožiai, - apie ūkininko kasdienybę kalbėjo A.Gikaras. – Numanau, jog gyvenime kažką reikės keisti: pamažu atsisakyti pieno ūkio, galbūt – pereiti prie mėsinės galvijininkystės. Ne mano vieno tokie rūpesčiai – aplink daug kas taip galvoja. Ypač supratę, jog nebus kam perimti ūkių“.

Tačiau keturis vaikus užauginę ūkininkai tikisi, jog jų ūkio neištiks tokia lemtis: šeimos jaunėlis Salantų gimnazijos šeštokas Laurynas domisi žemės ūkio darbais, galbūt tėvų paskatintas netgi susigundys žemės ūkio mokslų studijomis ir įgytas žinias parveš į gimtinę.

„Kitos išeities lyg ir nebūtų. Jeigu nėra kam perimti ūkio, nėra prasmės kažką keisti, investuoti. O ir mes patys, atrodo, ne kartą nusivylę kainų politika, vis dar laikomės pienininkystės. Nes įdėta daug darbo, nemažai investuota, įgyta patirties“, - teigė S. ir A.Gikarai.

• Rašyti komentarą (7)