|
|
|
Prieš geradarę – kirviu
„Oi, jis čia jautėsi svarbesnis ir už patį šeimininką: ne tik kitam darbininkui, bet ir man norėjo komandas duoti“,- pasakojo 70 metų Stanislava Vanda Žukauskienė, dabar besigailinti dėl savo geraširdiškumo Viktorui Navikevičiui, kuris gegužės 5 dieną pasitiks 48-ąjį gimtadienį. Pastogę už pagalbą ūkyje V.Navikevičiui suteikusi S.V. Žukauskienė sekmadienį iš jo sulaukė agresijos išpuolio – būdamas neblaivus vyras sėdo į traktorių „Belarus“, kuriuo važinėdamas po kiemą daužė visa, kas tik buvo aplinkui, o galiausiai prieš šeimininkę užsimojo kirviu ir pagrasino padegti jos namus. Kašučių kaime pienininkystės ūkį laikanti S.V. Žukauskienė sakė daugiau nė per slenkstį nebeįsileisianti V.Navikevičiaus. „Atleisiu jam tik su ta sąlyga, kad jis bus kuo toliau nuo manęs,- kategoriškai nusiteikusi vakar buvo vienkiemio šeimininkė. – Kam jis man? Ar kad užmuštų?“ Prieš traktorių – kaip prieš tanką Sekmadienį apie 11 val. S.V. Žukauskienė išpuolė iš namų į kiemą, kai išgirdo savo dviejų dukterų klyksmus – pamatė, kaip apgirtęs V.Navikevičius, sėdėdamas už traktoriaus vairo, važiavo tiesiai į kieme stovėjusį automobilį „Nissan Almera Tino“. Kieme jau gulėjo traktoriaus nuverstas krepšinio stovas. „Į tą automobilį jau vieną kartą buvo trenkęsis – įlenktas kėbulas, nubraukti dažai. O juk tą automobilį dukra ką tik buvo nusipirkusi ir atvažiavo juo, kad man parodytų ir pasidžiaugtų pirkiniu“,- pasakojo S.V. Žukauskienė. Pamačiusi, jog traktorius vėl važiuoja tiesiai ant automobilio, tvirto būdo moteris nepabūgo – paėmė dukrą už rankos ir abi atsistojo priešais jį tarsi prieš tanką. „Pamaniau, kas bus, tas – užmušk, jei nori. Bet širdyje buvau tikra, kad ant mūsų jis neišdrįs važiuoti – juolab, kad kieme buvo daugiau žmonių, kurie viską matė“,- sakė S.V.Žukauskienė. Grasino padegti namus Moteris sakė, kad jos nuojauta pasitvirtino: už traktoriaus vairo sėdėjęs V.Navikevičius susirado kitą taikinį – suko tiesiai įėjimo į namą link. „Daužėsi vieną kartą. Tada atsitraukė ir trenkėsi dar kartą. Būtų daužęsis ir trečią kartą, bet užstrigo greičio dėžė. Laiptų turėklai buvo taip sulenkti, kad rėmėsi į plytų sieną, kuri taip pat liko apgadinta,- pasakojo S.V. Žukauskienė. – Tuomet jis iššoko iš traktoriaus su kirviu rankoje – nežinau, iš kur jis jį ištraukė. Kirviu išdaužė traktoriaus langą ir užsimojo ant manęs. Bet girdėdamas, kaip mes su dukterimis ir kitais žmonėmis šaukėme kviesti policiją, metė kirvį ant žemės ir dingo. Jis policijos labai bijo. Tik prieš tai dar pagrasino man, kad vis tiek pritykos ir padegs mano namus“. Atvykę policijos pareigūnai sulaikė V.Navikevičių ir uždarė jį į areštinę. Kretingos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas Nerijus Japertas „Pajūrio naujienoms“ patvirtino, kad vakar V.Navikevičius buvo išleistas – jam skirtos dvi kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos ir periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Pirminiais duomenimis, V. Navikevičius savo kaltę prisipažino. Galėjo sočiai gyventi S.V. Žukauskienė teigė: ne paslaptis, kad V.Navikevičius nevengia taurelės, tačiau tokio agresyvaus jo dar nebuvo regėjusi. „Urgzdavo ir tiek. Mane visokiais žodžiais išvadindavo, bet aš į juos nekreipdavau dėmesio. Tiesiog girto jo neįsileisdavau į namus. Užrakindavau duris,- rodydama rūsyje įrengtą erdvų ir tvarkingą kambarį, kur V.Navikevičius galėjo sočiai gyventi, pasakojo S.V. Žukauskienė. – Jis čia gyveno kaip ponas. Ir laisvės turėjo, kiek norėjo“. Moteris ir pati nežino, kodėl sekmadienį taip pasiuto V.Navikevičius. „Gal dėl to, kad mano dukra jį sudraudė ir liepė pagarbiau su manim elgtis?“ - svarstė moteris. Ji pamena: kai dar buvo gyvas jos sutuoktinis, V.Navikevičius jo prisibijodavo ir labiau laikėsi tvarkos. Bet prieš pusmetį šeimininkui mirus, V.Navikevičius nejučia ėmė augintis „erelio sparnus“. „Kai jis maždaug prieš ketverius metus pas mus atėjo prašytis darbo, su vyru pagailėjome jo – manėme, kad visiems užteks ir vietos, ir duonos,- sakė S.V. Žukauskienė. – Neišvariau jo ir likusi viena. Sunku buvo susitaikyti su vyro netektimi, bet po truputį susigyvenau, perėmiau visą ūkį, kuriame – 24 karvės ir dar kitų galvijų. Viską spėju, prikimba dvi dukterys, turiu vieną tvarkingą darbininką. Tad su Viktoru jau norėjau atsisveikinti – tarėmės, kad žiemą jis dar pas mus pragyventų, o pavasarį ieškotųsi kitų namų“. Energinga ir optimistiškai nusiteikusi S.V. Žukauskienė įsitikinusi, kad V.Navikevičius daugiau nebedrums jos vienkiemio ramybės. Prieš 20 metų čia su vyru įsikūrusi moteris giedru veidu pasakoja apie tai, kad taip įgyvendinusi savo svajonę ūkininkauti – ją paveldėjo iš savo senelių ūkininkų.
|
|
