Likimo ir Minijos vingiai - supanašėję

Kūlupėnų seniūnijos Asteikių kaimo pakraštyje kelias nuo kalno staiga sminga žemyn, o pakalnėje apsupta vaizdingo Minijos vingio stovi trobelė: joje, regis, atskirtoje nuo aplinkinio pasaulio, gyvena 90-metį ką tik atšventusi Stasė Anužienė.

Visas devyniasdešimtmetės Stasės Anužienės gyvenimas prabėgo vaizdingos Minijos pašonėje.

Šią žiemą pasiligojusią senolę kasdien aplanko kaimo viršukalnėje gyvenančio sūnaus Petro šeima – marti Regina, anūkė Giedrė. Su jubiliejumi 4 sūnų ir dukters šeimų pasveikinta moteris lyg perlais dalijosi per gyvenimą sukaupta išmintimi.

„Sulaukiau 90-ties, o galvojat, kad taip jau daug tai yra? Viskas lyg vakar įvykę. Man nebuvo sunku per gyvenimą eiti, nors netekau dviejų vyrų - našlė esu jau 30 metų“, - kalbėjo senolė. Pirmasis jos vyras Jonas Anužis buvo suimtas, įkalintas, o vežamas į Sibiro lagerį kelyje išsekęs pasimirė. Tuomet Stasė po širdimi nešiojo vaikelį, kitas, vos prakutęs, motinai tebebuvo į skreitą įsikibęs.

Po 15 metų S.Anužienė ištekėjo už Petro Rudžio, su juo susilaukė 3 vaikų. „Kiek turėjau, man visko užteko: nė vienas nevalgęs nebuvo – tai karvę, ožką, kiaulių, vištų paaugindavau, drabužį pasiūdavau, numegzdavau, kad vaikai pliki nebūtų – nuo vieno galo kirpau, prie kito dūriau, - toliau savo gyvenimo puslapius vertė moteris. - Myliu gyvenimą: nors buvo laikas, kai viena vaikus auginau, stačiau juos ant kojų. Kiekvienas, kuris norėjo, gavo išsimokslinimą – 4 sūnūs išėjo kariuomenę, šiokius tokius mokslus baigė. Mane sūnūs, marčios myli, ir aš visus myliu. Tik gelia širdį - vienintelę dukterį teturiu, o ši labai pasiligojusi, širdgėla pakirto ir mano sveikatą“, - nuoširdžiai atsivėrė senolė.

Tačiau, ji mano, jog žmogus turįs nešti tokį kryžių, koks jam Dievo paskirtas: „Nė vienas nežinome, kas mūsų laukia: kuriamos atominės bombos, tautos ginkluojasi, - dar ir mūsų jaunuomenė gali visko pamatyti. Ir jei nebus nuo mažens pripratę prie darbo, neišgyvens, - samprotavo ji ir prisiminė. - Bet ir mūsų laikais buvo moterų, kurios kaip gegutės išmėtydavo vaikus, išvežiodavo juos po internatus“.

Pati S. Anužienė dar pernai laikė ožkų, dirbo nemenką žemės sklypą. Per visą gyvenimą, sakė, susibičiuliavusi su žeme – viskas šalia: medžiai, žolė, paukščiai, staigų krantų vingį išsigraužusios Minijos sruvenimas. „Minija labai pasikeitė per mano gyvenimą – išnešė kokį hektaro rėžį, pasidavė į mūsų laukus, visai priartėjo prie namų. Keičiasi žmogus, keičiasi ir gamta“, - savąjį prabėgusį gyvenimą su tekančia upe lygino senolė.

Jaunimas, anot jos, dabar visko pertekęs, nori lengvo gyvenimo, o dirbti nenori. „Važiuoja į užsienius, o savo žemę turėtų dirbti. Žemelė visą gyvenimą žmogų maitino: karai užėjo, tremtys – duonos nebuvo, bet pasėsi kokį rugį, miežį, bulvę, - žemelė šimteriopai atsilygins“, - apie svetur laimės ieškančius lietuvius samprotavo devyniasdešimtmetė.

• Rašyti komentarą (1)