Įpiltyje atgyja senovės dvasia

Nė vienoje kitoje vietovėje Kretingos rajone nėra tokio garsaus piliakalnio, kaip Senosios Įpilties kaime. Ir nė viena kita bendruomenė, kaip įpiltiškių, nėra įdėjusi tiek daug pastangų, atkuriant savo kaimo istoriją.

Pagrindinis Senosios Įpilties piliakalnis iškyla ligi 10 m aukščio viršum Juodupės ir Graistupio upelių.

Kaime – didžiulis archeologinis kompleksas

S.Įpilties kaime senovę šiandien dar mena net trys piliakalniai - pagrindinį, prie kurio kažkada telkėsi papilio gyvenvietė, iš šiaurės pusės nuo Livonijos ordino antpuolių saugojo dar du mažesni - vadinamasis Marijos kalnelis ir Margininkų, arba Karių kalnas.

Netoliese dievams aukas protėviai aukodavę ant alkakalnio. Išliko kapinynai, keli mitologiniai akmenys.

Iš po Graistupio akmens Birutė Stalmokienė rodė ištekant protėvių stebuklingu laikytą šaltinį.

Įspūdingiausiai šiame komplekse šiandien atrodo prie tvenkinio stūksantis pagrindinis piliakalnis. Jį, kaip teigė Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, mūsų protėviai įsirengė I tūkstantmečio po Kristaus pradžioje. Pirmaisiais amžiais žymesnių įtvirtinimų ten nebuvę, piliakalnį niokoję gaisrai. Tačiau po kiekvieno gaisro senieji gyventojai pylimą vis paaukštindavę, kol XIII a. piliakalnis įgavęs maždaug dabartinį pavidalą.

Pylimas ratu supa 0,5 ha dydžio aikštelę, kuri iškyla 8 – 10 m piliakalnio aukštyje, jos plotis - 40 m. Tačiau nuo gyvenvietės pusės piliakalnis vizualiai atrodo daug mažesnis.

Vakarine pylimo papėde, kur įpiltiškiai dabar rengia aikštelę, į pilį ėjęs kelias pro 8 m ilgio, 3 m pločio ir 2 m aukščio vartus. Ant piliakalnio stovėjusi pilis, istoriko manymu, buvusi itin svarbi čia gyvenusių kuršių tvirtovė. Ši tvirtovė sudariusi gynybinį kompleksą su netoliese buvusiomis Papės ir Rucavos piliavietėmis, ir gynusi vietinę papilės gyvenvietę, kuri buvo įsikūrusi maždaug 5 ha plote.

Neapsikentę to, kad Livonijos ordino pavergtų kuršių žemių kariai puldinėjo riterius, jų magistras Verneris 1263 m. surengė žygį prieš Įpiltį ir sudegino pilį su visais joje užsibarikadavusiais žmonėmis.

Ona Paulauskienė tiki gydomosiomis Graistupio šaltinio galiomis.

Pabuvojo ir Prezidentas A.Smetona

Įpilties piliakalnis lyg magnetas nuo seno traukė smalsuolius, naktimis paslapčiomis ieškančius paslėptų lobių. Nemažai legendų apie tai užrašė Kretingos kultūros centro Įpilties skyriaus darbuotojos.

Piliakalnio praeitis domino ir mokslininkus: 1933-1934 m. jį tyrinėjo Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus archeologinė ekspedicija, kuriai vadovavo mūsų kraštietis, Karo muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagius Nagevičius.

Ekspedicijos radiniai buvo išgabenti į Karo muziejų. Tai, kaip vyksta galingo masto kasinėjimo darbai, domėjosi ir pats Prezidentas Antanas Smetona – jis buvo atvykęs į Įpiltį.

Įpiltiškis Alfonsas Viršilas sakė buvęs visai berniūkštis, bet prisimenąs, kaip kasimo darbus nuo aušros ligi saulėlydžio vykdė būrys kareivių. Rytais ant piliakalnio jie iškeldavo tautinę vėliavą, o vakarais, giedodami Tautinę giesmę, ją nuleisdavo.

Prieškario archeologiniai kasinėjimai domino ir Alfonsą Viršilą.

„Mūsų, vaikų, kareiviai neprileisdavo, kad neįkristume į tas iškastas, kaip tada atrodė, labai dideles duobes, - prisiminė A.Viršilas. – Teko girdėti, kad visa piliakalno papėdė jau anksčiau buvusi kasinėta: slėptuves lietuviai čia buvo įsirengę per švedų antpuolius. O ant Karių kalno vyko rusų ir vokiečių susišaudymai – čia pat Latvijos pasienis, Rucava, kur 1944 m. įvyko galingas mūšis“, - įpiltiškis sakė, jog karo metais jis tarnavęs Latvijoje pas ūkininką.

Ilgainiui piliakalnis buvo apleistas, kol prieš dešimtmetį jį ėmėsi tvarkyti bendruomenė: iškirto senuosius krūmokšnius – nuo plynaukštės atsivėrė puikus vaizdas į prošal tekančius Juodupės ir Graistupio upelius, kaimo apylinkes ir gretimais einančią sieną su Latvija.

Ant piliakalnio šlaito buvo pastatytas klaipėdietės menininkės Ievos Vasauskienės sukurtas pagonybės laikus menantis dekoratyvinių skulptūrų triptikas „Saulė – Perkūnas – Žemyna“.

Ant akmens guldė ir Premjerą

Įpiltiškiai sutvarkė ir netoli piliakalnio esančio Graistupio akmens aplinką. „Nuo seno iš po akmens trykštančio šaltinio vanduo buvo laikomas stebuklingu. Ant jo kuršių gentys aukodavo dievams javus, gyvulius, manoma, netgi – sugautus priešus. O garsioji žolininkė Adelė Karaliūnaitė, apžiūrėjusi šį akmenį, pasakė, kad ant jo protėviai atlikdavo netgi operacijas, - vienas akmens kampas nugludintas taip, kad lengvai nubėgtų kraujas“, - kalbėjo S.Įpilties bendruomenės pirmininkė Birutė Stalmokienė.

Įpiltiškiai atkasė žeme ir žolėmis apaugusį akmenį: paaiškėjo, kad jo ilgis – 7 m, plotis - 4 m, aukštis iš po žemės – 1,5 m. „Kiek to akmens dar guli po žeme, mes nežinome. Ir taip atkasdami vos neužsidirbome paveldosaugininkų baudos. Ar mes čia ką blogo padarėme, jei sugalvojome akmenį parodyti žmonėms“, - stebėjosi B.Stalmokienė.

Nuo pat gimimo Įpiltyje gyvenanti 83-jų Ona Paulauskienė prisiminė, kad suskaudus kojoms ar akims, jos motina vesdavosi dukteris prie stebuklingojo Graistupio šaltinio – jo vandeniu plaudavę skaudančias vietas. „To vandens parsinešdavome ir į namus, ir, žinokit, padėdavo. Vaistažolių – liepžiedių, čiobrelių, jonažolių - stengdavomės prisiskinti irgi iš tų vietų, kur teka šaltinis. Mano jaunystės laikais viskas aplink piliakalnį žolėmis ir medžiais buvo apaugę“, - prisiminė senolė.

„Piliakalnį ir akmenį aplanko įžymūs žmonės. Kai su dviratininkų komanda čia lankėsi buvęs Premjeras Andrius Kubilius, liepėme jam gultis ant akmens, ir jis mūsų paklausė“, - juokėsi B.Stalmokienė.

Ir padegtas kryžius - istorija

Pagrindiniai piliakalnio tvarkymo darbai buvo pradėti pernai, kai bendruomenė laimėjo 100 tūkst. Lt vertės ES finansuojamą projektą „Lenkiamės mūsų krašto istorijai“.

Piliakalnio papėdėje jau baigiama įrengti poilsio ir žaidimų aikštelė su vasaros estrada, užsodintas parkas. Pačios bendruomenės pastangomis sutvarkyti takai ir lieptai, palei tvenkinius vedantys piliakalnio link. „Buvome surengę talką; vyrai su karučiais vežiojo žvyrą, kalė tiltelius, moterys tvarkė aplinką. Norime, kad patys įpiltiškiai prisidėtų gražinant aplinką ir mylėtų savo kraštą“, - B. Stalmokienė gyrė nuolatinius talkininkus: Danutės ir Povilo Bružų, Dalios ir Ado Stonkų, Aldonos ir Arūno Kaubrių, Astos ir Mindaugo Razmų, Vilmos Rupšienės šeimas. „Šį birželį darbai bus užbaigti. Dar ketiname iš akmenų ir rąstų sumūryti pilies sienos imitaciją, įrengti dekoratyvinę rodyklę, kad per šias vietoves kažkada ėjo Peterburgo-Berlyno traktas, o netoli Kario kalno buvusi smuklė, kur pirkliai pasikeisdavo arklius“, - sakė B. Stalmokienė.

Nuo vandalų nukentėjusį - pernai apdegintą - kryžių, tvirtino bendruomenės vadovė, ketiną palikti tokį, koks yra, kad primintų dabarties pamokas.

Ji neslėpė, kad jiedu su vyru Edvardu, gyvenantys šalia piliakalnio, pirmieji ir pastebėję gaisrą. Patys jį ir užgesinę. „Kažkokia nuojauta mane stūmė: aš dažnai vakarais mėgstu žvelgti į piliakalnį, grožėtis, kaip ant jo leidžiasi rūkas, - atrodo, vyksta kažkoks mistinis gyvenimas. Juk kiek žmonių čia žuvo: ir nuo kalavijo, ir ugnyje. Jiems atminti ir buvome atstatę kažkada buvusį medinį kryžių. Ir staiga matau – nuo kryžiaus apačios kyla liepsna, pirmieji puolėme ją gesinti“, - pusiau mistinį įvykį atsiminė pašnekovė.

Būsimos Mindauginės ant piliakalnio – Danutės Bružienės rūpestis.

Piliakalnis – lyg bažnyčia

Įpilties kultūros skyriaus vedėja Danutė Bružienė tvirtino, jog įpiltiškiai taip suaugę su savo piliakalniu, jog bent sykį per metus kiekvienas, net iš tolimiausių kraštų sugrįžęs, stengiasi jį aplankyti.

„Mums piliakalnis, kaip bažnyčia, - sakrali vieta. Vaikai bėga jo apžiūrėti ir žiemą. Lapkričio pirmąją bendruomenė eina aplankyti senkapių. Nuo šiol ketiname ant piliakalnio surengti bent po vieną šventę, šiemet – Mindaugines. Problemų kyla dėl to, kad kol kas į piliakalnį neatvesta elektra“, - tvirtino D. Bružienė.

Dabar, kai piliakalnis baigiamas tvarkyti, čia atvyksta daug turistų, - atmina dviračiais iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Švedijos. „Kuo daugiau žmonių apsilanko, tuo labiau garsina Kretingos ir Lietuvos vardą“, - įsitikinusios B.Stalmokienė ir D. Bružienė.

Įpiltiškės tikisi, kad atsiras turtingas investuotojas, galintis atstatyti pilį, kaip tai daroma Latvijoje bei Estijoje. „Lietuvoje juos stabdo per griežti paveldosaugos reikalavimai. Prieš 2-3 metus vienas investuotojas norėjo atkurti piliavietę, tačiau atšoko nuo biurokratizmo – pas mus kol kas tokia politika - tegul geriau želia, griūva, bet neleis nieko daryti“.

• Rašyti komentarą (2)