Indija: čia draugauja visi dievai

Šiukšlės gatvėse, visur laisvai vaikštinėjantys gyvūnai, chaotiškas eismas ir tuo pačiu – per tūkstantmečius užaugintos išminties ir religijos persmelktas vietinių žmonių gyvenimas, savo įstabia architektūra turistams kvapą užgniaužiantys statiniai. Indija bus tokia, kur link nukreipsi savąjį žvilgsnį – įsitikinę ką tik iš šios šalies sugrįžę kretingiškiai Loreta Stonkutė ir Rūta bei Viačeslav Jurkin, tapę liudininkais, kaip Dievas daro stebuklus.

Keliautojams iš Lietuvos gilų įspūdį paliko susitikimas su dvasiniu mokytoju Rup Čandra, išpažįstančiu džainizmą – nenorėdamas pražudyti aplink skraidančių vabzdžių, kurie netyčia gali patekti ir į burną, jis dėvi raištį.

„Jūs tikrai atvažiuosite“,- šis ajurvedos gydytojo indo Sohano Vyr Singho (SohanVeerSingh) pažadas išsipildė su kaupu. Prieš 2 metus per viešnagę Lietuvoje susipažinęs su kretingiškiais L. Stonkute, R., V. Jurkin ir netikėtai juos pakvietęs apsilankyti Indijoje, S. Vyr Singh jų akyse pamatė nuostabą ir abejones.

Šiandien tose pačiose akyse jau gyvena Indijos vaizdai, parsivežti iš 15 dienų piligriminės kelionės – į ją L. Stonkutės rūpesčiu leidosi 16 keliautojų grupė, kurios pusė – kretingiškių. Jų 2 tūkst. 200 km ilgio maršrutas vingiavo ne tik į labiausiai turistų pamėgtus Indijos objektus, bet ir tokias vietoves, kurių pamatyti paprastam turistui nebūtų buvę lemta.

Išmintis – iš guru lūpų

Tik grupę globojusio Sohano dėka atvykėliai iš Lietuvos galėjo susitikti su trim jo dvasiniais mokytojais. „Paskutinę dieną vykome pas trečiąjį dvasinį mokytoją, kurį Sohanas vadina mantrų guru. Visi nuščiuvo, kai vos įžengus pro duris, jis iš karto tiksliai įvardijo, su kokiomis mintimis, problemomis kiekvienas iš mūsų gyvena, pasakė, kas mūsų laukia ateityje. Išėjome sukrėsti ir pakylėti – tai, kad Mokytojui buvome tarsi perregimi, galima paaiškinti tik kaip Dievo stebuklą“,- pasakojo V. Jurkin.

Įspūdį paliko ir prieš tai įvykę susitikimai su kitais dviem dvasiniais mokytojais. V.Jurkin pakartojo vieno jų – daktaro Svamidži (doc. Swamiji) – žodžius, atsakant į klausimą, kodėl kartais gyvenime siekiant kokio nors tikslo, atsiranda kliūčių: „Taip patikrinamas žmogaus atkaklumas, tikėjimas. Kliūtys yra reikalingos, nes jos neleidžia užaugti žmogaus ego – kitaip žmogus imtų jaustis galingesnis už Dievą“. Kitas dvasinis mokytojas, su kuriuo teko pabendrauti keliautojams, buvo iš to paties ašramo, kuriame gyvena bei dirba ir pats Sohanas, – Rup Čandra (ShiRoopChandra ji Maharaj), išpažįstantis džainizmą. L.Stonkutė paaiškino, kad šio tikėjimo žmonės kiek įmanydami vengia prievartos – dėl šios priežasties jie nelipa ant žolės, saugodami joje knibždančią gyvybę, ant burnos nešioja juostą, kad į ją netyčia neįskristų ir nežūtų vabzdžiai. „Kai viena moteris paprašė patarimo, kaip kasdienybėje išvengti pykčio, susierzinimo, dar Loretai nepradėjus jos klausimo versti, Rup Čandra jau pateikė atsakymą ir kiekvienam iš mūsų padovanojo po raištelį, kuris užrištas ant rankos saugo nuo negatyvo“,- pasakojo V. Jurkin.

Ajurvedos gydytojas indas Sohanas Vyr Singhas atvykėliams iš Lietuvos, tarp kurių daugiausia – kretingiškių, atvėrė dvasinius savo šalies lobynus.

Nuojauta, įžvalgumu Dievo apdovanotas ir Sohanas, kuris, anot L.Stonkutės, nors yra jaunas – jam 27 metai, tačiau jau daug pasiekęs. Su juo susitikti mūsų rajono gyventojai dar turės progos – S. Vyr Singhas ketina šią vasarą apsilankyti Kretingoje.

Lankydamiesi sakralinėse Indijos vietose ir bendraudami su vietiniais, keliautojai suvokė, kaip dar dvasiškai neišprusę yra mūsų šalies gyventojai – jie kaip bedaliai į Dievą kreipiasi tik ištikus bėdai ir prašydami kokių nors Jo dovanų, stebuklų, o indai į Dievą kreipiasi prašydami palaiminimo. Be to, indai yra tolerantiški visoms religijoms, nes yra įsitikinę, kad yra vienas Dievas, turintis daug veidų. „Nustebau, kai Krišnos šventykloje išgirdau giedant giesmę dievui Šivai. Kai apie tai pasiteiravau Sohano, jis paaiškino, kad bet kurioje šventykloje galima garbinti Dievą tokia malda, kuria norisi. Indai įsitikinę, kad dievai draugauja tarpusavyje ir vienas kitam padeda. Dieviška jėga yra vienalytė, visaapimanti“,- pasakojo L.Stonkutė.

Filosofiją perduoda moderniomis technologijomis

Anot pašnekovų, religija yra įaugusi į indų kasdienybę – sakraliniai ir filosofiniai tekstai puikiai dera su pažangiausiomis technologijomis, kurios, įdiegtos lankytinuose objektuose, tarnauja turistams. „Tadž Mahalui (TajMahal), kuris savo nepriekaištinga simetrija yra įstabus architektūros kūrinys, rimtas konkurentas yra Indijos sostinėje 2005 metais atidarytas nuostabaus grožio šventyklų kompleksas Akšardhamas (Akshardham). Jis iš suaukotų pinigų buvo pastatytas per 4 metus. Akšardhame yra daug salių, jose supažindinama su šventojo Nylkanto (Neelkanth), o taip pat – ir visos Indijos istorija, kultūra, demonstruojant filmus ekranuose ar tam tikrus epizodus suvaidinant robotams. Vienoje salių pamatėme pastatytą didelį akmenį – nuskambėjo klausimas, kiek reikėjo žmonių pastatyti šiai šventovei? Atsakymas – 7 tūkstančių. O tada sekė kitas klausimas – kiek reikia žmonių, iš žmogaus sukuriant asmenybę? Atsakymas – vieno. Su šiais žodžiais atsisuko ir kita akmens pusė, kurioje pavaizduota, kaip žmogus pats save kala iš akmens, ryškėja jo kūno dalių kontūrai,- apsilankymo Akšardhame įspūdžius pasakojo L.Stonkutė, R., V. Jurkin. - Indija atsiveria valtimi plaukiant maršrutu upe, stebint fontanų šou – vandens, muzikos ir šviesos darna buvo perteikti penkių stichijų simboliai“.

Keliautojų maršrutas vingiavo per tokias Indijos įžymybes kaip Tadž Mahalas, iš rožinės spalvos uolienų pastatytą miestą Džaipurą (Jaipur), pažangiausią miestą Čandigarhą (Chandigarh). Lietuviai beveik tris dienas praleido Himalajuose, kur apsilankė Dalai Lamos rezidencijoje Dharamšaloje (Dharamsal) ir pažino tibetiečių kultūrą.

Keliautojams teko ne tik išsimaudyti Gango upėje, kurią indai jausdami didžiulę pagarbą vadina Gangu – motina, bet ir sudalyvauti Šivos šventėje. Per 10 dienų trunkančias religines iškilmes indai turi spėti ir pasisemti Gango vandens, ir jo, į kelionę leisdamiesi pėstute, parnešti į savo kaimą. Kad spėtų atstumą įveikti per 10 dienų, šventojo vandens nešėjai aukoja poilsio ir miego valandas.

uristai – aukso gysla

Pašnekovai pasakojo, kad įeinant į kiekvieną šventyklą, lankytojus kruopščiai patikrina apsaugininkai, kurie, norėdami apsidrausti nuo galimų teroristinių išpuolių, neleidžia įsinešti beveik jokių daiktų. „Turėjome jiems palikti ir saldainius, kurių buvome nusipirkę vietiniams vaikams – šie, vos pamatę turistą, apspinta jį prašydami pinigų. Suprasdami, kad turistai neša pelną, muziejuose jiems parduodami gerokai brangesni bilietai, populiariausiose vietose indai siūlo įsigyti įvairių prekių ar sušelpti – gavome tokių pamokų, kad labdara nebesinorės užsiimti,- pasakojo L. Stonkutė. – Pagailėjusi moters su kūdikiu, kuri prašė nupirkti pieno, jai ištiesiau pinigų, bet ji jų neėmė rodydama į parduotuvę. Vos ten įžengus, ta moteris jau pasiėmė dvi pakuotes pieno miltelių, už kuriuos aš turėjau sumokėti apie 30 Lt. Vėliau paaiškėjo, kad taip turistų nupirktos prekės vėliau grąžinamos parduotuvėms, o gauti pinigai pasidalijami. Įsitikinau Sohano žodžių teisingumu, jog norint išties kam nors padėti, reikia aukoti šventykloms arba ašramams, kurie rūpinasi vargšais“.

Keliautojams iš Lietuvos nuostabą kėlė ir Indijos eismo sąlygos – gatvėse nesant kelio ženklų, vairuotojai pasikliauja ne taisyklėmis, o nujautimu, kada ir kur jie gali sukti. „Nors yra dvi eismo juostos, bet visi važiuoja tarsi jų būtų keturios. Svarbiausia - kad veiktų garso signalas: jis spaudžiamas prieš kiekvieną manevrą, taip įspėjant kitus eismo dalyvius“,- pasakojo L.Stonkutė. Atvykėliams teko apsiprasti ir su visur gatvėse laisvai vaikštančiomis karvėmis, kiaulėmis, šunimis, ožkomis, beždžionėmis, kurios ieško maisto ir tarp šiukšlių, žmonių išmetamų čia pat sau po kojomis. Vėliau įstaigų šeimininkai šalia esančias šiukšles sušluoja į krūvas ir jas sudegina. Beje, karvių palikti „tortai“ yra naudojami kaip kuras – iš jų, sumaišant su žemėmis, yra išminkomi paplotėliai, kurie vėliau išdžiovinami ir sukūrenami krosnyje. Medis Indijoje deginamas tik per religines apeigas ir sudeginant velionio kūną.

Be to, seniausiuose miestuose dar galima pamatyti ir atvirą kanalizacijos griovį, valgyti iš lėkščių, kurios pagamintos supresavus lapus, gerti iš nedegto molio stiklinės – po valgio šie indai atsiduria ant žemės, kur susimaišo su kitomis šiukšlėmis.

„Vienas indas pasakė, kad Indija yra kaip moteris – vienam ji graži, kitam – protinga, trečiam ji bus kaip nuotaka, o kai kam – gal bjauri ir nešvari. Kokiomis akimis į ją žiūrėsi, ji tokia ir bus“,- sakė V. Jurkin.

*

Keliautojai visus balandžio 4 dieną 16 val. kviečia į Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvyksiantį susitikimą, per kurį jie mielai pasidalins savo įspūdžiais iš Indijos.

• Rašyti komentarą (0)