Šokis – sparnai dvasiai ir kūnui

Kartenoje neseniai susibūrus tautinių šokių kolektyvui, į jį įsiliejo buvę profesionalūs pramoginių šokių šokėjai Nijolė ir Kęstutis Bajorūnai. Sutuoktiniai tuo nesipuikuoja ir tvirtina, jog liaudies šokių mokosi lygiai taip pat, kaip ir kiti folkloro grupės dalyviai.

Prieš daugel metų ant parketo įgytų pramoginių šokių įgūdžių Nijolė ir Kęstutis Bajorūnai nepamiršo ligi šiolei.

Pašnekovai tvirtino, jog jiedu stengiasi nedemonstruoti tų šokių įgūdžių, kuriuos įgijo per ilgus atkaklaus darbo ant parketo metus. Anot jų, tautinių šokių specifika – kitokia, ir jie anaiptol nėra lengvesni, negu pramoginiai.

Vienmečiams sutuoktiniams šiandien – po 68-erius. Jiedu daugiau kaip dešimtmetį šoko Kauno „Mados“ siuvimo fabriko klubo „Vija“ pramoginių šokių kolektyve, kuriam vadovavo legendinių šokėjų Jūratės ir Česlovo Norvaišų mokiniai Liuda Romanova ir Imantas Brikmanis.

„Maestro Norvaišos nuolat ateidavo į repeticijas, teisėjaudavo per varžybas, - ir tai buvo didžiulė paskata mūsų kolektyvui siekti aukštų rezultatų. Per tuos metus su konkursais skersai išilgai apvažiavome visą Sovietų Sąjungą: Latviją, Estiją, Simferopolį, Maskvą, Vladivostoką. Šokis augino, brandino ir teikė kūnui bei dvasiai sparnus“, - pašnekovai neslėpė, jog šokti pradėjo dar nevedę. O tapę pora, gimus dviem vaikams, darė pertraukas, - į šokį grįždavo šiems praaugus. Šoko tol, kol Lietuvai pasiekus Nepriklausomybę, iširo klubas, nes nebebuvo kam jo finansuoti.

Ilgus metus gyvenę Kaune - savo jaunystės ir brandos mieste, jiedu, pagal profesiją inžinieriai, Kartenoje apsigyveno išėję į pensiją. Kartenoje praleidęs vaikystę, Kęstutis čia prieš 8 metus parsivežė ir žmoną. Nijolė neslėpė, jog sunkiai skyrėsi su didmiesčio gyvenimu, tačiau šiandien jo nesiilgi. „Esu girdėjusi, kad naujų žmonių kaimas nepriima. Bet mums taip neatsitiko. Žmonės čia – geri ir taikūs: didelių draugysčių neužmezgėme, bet turime puikius kaimynus. Kolektyvo žmonės – nuostabūs: anksčiau į folkloro ansamblį ėjome dainuoti, dabar pradėjome šokti, ir dėl to esame labai laimingi“, - pakylėtai kalbėjo sutuoktiniai.

Jiedu įsitikinę, kad Kartenos folkloro ansambliui vadovaujantys Janina Vaičekauskienė ir Rimantas Varkojus dirba iš pašaukimo, nes su senjorais nėra lengva – visi protingi, pasikaustę gyvenimiška patirtimi ir išmintimi, todėl vadovams, jų manymu, reikia nemažai kantrybės ir gebėjimo visus sutelkti.

Kęstutis neslėpė, jog jo tartis nėra žemaitiška dėl to, kad į pajūrį jo šeima po karo atkako iš Šiaulių: motina Irena Bajorūnaitė glaudėsi pas brolį karteniškį vaistininką Joną Bajorūną. Kęstutis dar šiandien iš vaikystės atsimena, kaip meno vadove dirbusi jo teta Ona Bajorūnienė statė spektaklį „Eglė žalčių karalienė“, o jo pažiūrėti, jam tuomet atrodė, susirinkęs visas Kartenos miestelis.

„Tikimės, kad netrukus Kartenoje vėl turėsime savo kultūros namus, sulauksime visokių renginių, o ir patys galėsime dažniau koncertuoti“, - įsitikinęs K.Bajorūnas.

Paklausti, ką jiems šiandien duoda saviveikla, nedvejodami atsakė: „Pradedi galvoti, kad jaunas tebesi. Keliesi rytą iš lovos, kūnas neklusnus, sąnariai sustirę, o pradėjus judėti šokiui paklūsta kojos ir rankos“.

Be saviveiklos, N. ir K. Bajorūnai turi kitą pomėgį – puoselėti grožį sodyboje. Jų sodyba puošia Karteną ne vien skoningomis augalų kompozicijomis, bet ir pavasarį sugrįžtančių paukščių pulkais, nes į vos ūgtelėjusius sodybos medelius yra iškelta ne viena dešimtis spalvingų inkilų.

• Rašyti komentarą (0)