|
|
|
Kaip taikiai sugyventi: ūkininkui, medžiotojui, žvėriui
Vakar Kretingos rajono savivaldybėje gausiai susirinkę Kretingos bei aplinkinių - Klaipėdos, Šilutės, Skuodo - rajonų ūkininkai ir medžiotojai, seniūnai ir žemės ūkio specialistai išvien su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriumi Laimučiu Budriu gvildeno medžiojamų gyvūnų daromos žalos ūkininkų pasėliams problemą. Šernų - daugiau, negu gyventojų Laukiniai žvėrys, kurie kasmet pridaro didžiulių nuostolių pasėliams, ūkininkų teigimu, tapo nebevaldomu procesu. „Pievos po žiemos tiesiog juoduoja nuo išknistų plotų. Šernų - tiek ir tokių įžūlių, kad juos galima būtų į tvartus varyti. Ryja rapsus, nugraužia želdinius – iš pasėlių nieko nebelieka. Kaip apsaugoti pievas, gal būtų galima kažkaip sureguliuoti perdėm prisiveisusių šernų populiaciją? Ar kas nors skaičiavo, kiek Lietuvoje išvis yra šernų – atrodo, jau daugiau, negu gyventojų“, - pagrindinę bėdą dėl laukus puolančių šernų išsakė Kretingos rajono ūkininkai. Jie metė priekaištą ir medžiotojų pusėn, kad šie nesugeba reguliuoti žvėrių skaičiaus: „Šernai knisa laukus visus metus, medžiotojai juos tingi šaudyti. Nereikalausi gi nuolat atlyginti žalą“. Kretingos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Raimondas Jocius į replikas reagavo ramiai: „Medžiotojai gerbia ūkininkus už jų triūsą. Tačiau medžioti nėra mūsų nuolatinis darbas, o tik – pomėgis. Medžiotojo pareiga, visų pirma, yra saugoti, globoti, gerbti žvėris, ir tik po to - reguliuoti jų populiaciją. Patikėkit, mūsų veiklą reglamentuoja taip pat daugybė taisyklių: tarkim, pavasarį šernų veisimosi metu, per sėją, negalime jų medžioti, o jauniklių nešaudome, leisdami jiems užaugti“, - R.Jocius prisipažino nežinąs rakto iš susiklosčiusios keblios situacijos. Kretingos miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Sigitas Kupšys pastebėjo, jog dialogas tarp medžiotojų ir ūkininkų turėtų įvykti dar prieš sėją: „Ūkininkai apsėja laukus ligi pat miško ir vilioja žvėris skanumynais, o apsigyvenusio kukurūzuose ar kmynuose šerno išvyti jau nebeįmanoma. Nejaugi nuosavus namus saugo kažkas svetimas - parodykit ir patys geros iniciatyvos. Abipusis kompromisas turi būti surastas“, - įsitikinęs jis. Tarpininkauja savivaldybių komisijos L.Budrio pastebėjimu, pagal Lietuvoje galiojantį Medžioklės įstatymą medžiotojai privalo atlyginti ūkininkams žvėrių jų medžioklės plotuose padarytus nuostolius, tačiau ne visuomet tai pavyksta padaryti taikiai. Tuomet tarpininkais tarp medžiotojų ir ūkininkų tampa specialios savivaldybių komisijos, kurios įvertina žvėrių ar paukščių padarytą žalą. „Ūkininkui, kurio laukams pakenkė žvėrys, per 3 dienas reikia kreiptis į seniūną, o pastarasis su medžiotojų būrelio atstovu per 7 dienas įvertina žalos dydį. Nepavykus susitarti geruoju, prasideda „šaltasis karas“ – einama į teismus. Jeigu po teismo sprendimo per 3 mėn. žala neatlyginama, iš medžiotojų būrelių atimama licencija medžioti atitinkamuose plotuose“, - tvarką apibūdino L. Budrys. Tačiau griežtos sankcijos, anot jo, iš 900 Lietuvoje veikiančių medžiotojų klubų tebuvo taikytos dviem, o tai reiškia, kad medžiotojai ir ūkininkai tarpusavyje visgi dažniausiai susitaria geruoju. Svečias taip pat pastebėjo, jog dar 2002 m. patvirtinta žalos atlyginimo ūkininkams metodika jau yra pasenusi ir, išklausęs žemdirbių bei medžiotojų siūlymų, jis pažadėjo dar „iki bulvių sodinimo“ ją pakeisti. Problemas apie žvėrių daromas eibes, jis tikino, ligi šiol jau gvildenęs su Panevėžio ir Kėdainių rajonų ūkininkais bei medžiotojais, ir pastebėjo, jog Kretingos auditorija yra itin taktiška. Bebrų daroma žala ir nauda „Europos kontekste Lietuva ypatinga tuo, kad gyvūnai ir žvėrys – nuo uodo iki stumbro - yra valstybės nuosavybė. Lietuvoje išsaugoti gyvūnai yra lyg tautinė vertybė, - į tai buvo itin palankiai atsižvelgta stojant į ES. Europoje bebrai ir vilkai – jau nykstančios rūšys, bet mums pagal programą „Nature 2000“ padarė išimtį, kad galėtume reguliuoti jų populiaciją“, - tvirtino L. Budrys. Ūkininkas iš Skuodo pastebėjo, jog mūsų krašte bebrai, veisdamiesi melioracijos grioviuose, ardo visą melioracijos sistemą, kuriai atkurti reikalingi šimtai tūkstančių. „Ar gelbėsime Europai bebrus ir mėtysime savo valstybės milijonus?“ – svarstė ūkininkas, siūlydamas melioracijos grioviuose netaikyti medžioklės apribojimų programos. L.Budrys jam atsakė, jog Lietuvoje sumedžiojamų bebrų skaičius auga – pernai jų buvo sumedžiota per 22 tūkst. iš 100 tūkst. Lietuvoje esančių. „Kai kurių Lietuvos regionų medžiotojai teigia, kad pas juos bebrų išvis nebelikę. Pas jus - kitoks landšaftas: reikėtų su technika išvalyti pagriovius, nušienauti pievas, o jeigu bebrai stipriai kenkia hidrotechnikos įrenginiams ar geležinkeliui, reiktų kreiptis į Gamtos apsaugos departamentą dėl leidimo reguliuoti populiaciją visus metus“, - svečias akcentavo, jog visgi bebrai atneša daugiau naudos, negu žalos: jie natūraliai užtvenkia telkinius ir sudaro sąlygas juose veistis varliagyviams bei vandens paukščiams. Gyvūnai apsigyvens prie maksimų? Svečias akcentavo, jog už valstybės saugomų gyvūnų – stumbrų, gervių - padarytą žalą ūkininkams atlygina valstybė. Šilutiškiai pasiūlė peržiūrėti Raudonąją knygą: anot jų, užliejamose Rusnės pievose privisę labai daug laukinių žąsų, gandrų ir suopių, kurie išgaudo visus zuikius. Žąsys tupia ant pasėlių, nulesa, o šaudyti jų – nevalia. Tačiau iš kito Nemuno kranto rusų medžiotojai laukia šių paukščių, atstatę šautuvus, nes ten jie - nesaugomi“. L.Budrys patikino, jog Lietuvos Raudonoji knyga yra peržiūrima kasmet: „Pernai iš jos išbraukėme atlantinę lašišą – žuvų karalienę. Mums pavyko įrodyti, kad ši populiacija jau atsistatė, jei net pačiame Vilniaus centre Neryje žvejai jos pagauna. Įsigijus licenciją, dabar ją galima žvejoti“. Jo žodžiais, stipriai išaugo ir gervių bei suopių populiacijos, todėl ir juos būtų galima išbraukti iš saugotinų paukščių sąrašo. „Tačiau susiduriame su tarptautinėmis ornitologų organizacijomis, kurios stoja piestu. Pabandykit ir pas mus pakelti šautuvą prieš gandrą, - žmones ištiks isterija. O tai, kad gandrai išnaikina varliagyvius ir smulkius žinduolius - niekam nė motais, - pastebėjo jis. - Lietuvoje yra 13 tūkst. gandralizdžių, o jų nukėlimas nuo elektros stulpų valstybei kainavo milijonus litų“. Kretingiškis ūkininkas Juozas Abelkis iškėlė problemą dėl kertamų pakelės krūmų: „Užėjo biokuro gamybos banga: verslininkai surado aukso gyslą – pakelės krūmus. Tik leisk, iškirs bet ką. Ir jeigu tokiais tempais eisime, kurgi gyvens mūsų gyvūnai – zuikiai, kurapkos? Jie lįs į kviečius arba apsigyvens prie maksimų“. Plikai nuskustos pakelės, įsitikinęs L. Budrys, į gera neveda: „Preciziškai ligi pat pamiškių nuskustos Europos šalių pakelės tampa sintetinėmis, išnyksta gyvūnai, ir žmonės juos bemato tik muziejuose kaip stebuklą“. * Kretingos rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė tvirtino, jog mūsų rajono medžiotojai ir ūkininkai dažniausiai taikiai susitaria tarpusavyje dėl žalos už žvėrių nuniokotus pasėlius atlyginimo. Pernai į komisiją dėl žalos atlyginimo tesikreipė 10 ūkininkų. Ji pabrėžė, jog kreipiantis būtina turėti žemės nuosavybės ar nuomos dokumentus. Už valstybės saugomų gyvūnų ūkininkams padarytą žalą atlyginama iš Aplinkosaugos rėmimo programos, kuriai šiemet skirta 50 tūkst. Lt.
|
|
