Užmigę su neatskleistomis paslaptimis

Apie Auksūdžio kaime dunksančius du piliakalnius mažai kas žino – net ir vietiniai gyventojai sunkiai nupasakoja, kurgi savo paslaptis slepia I tūkstantmečio gynybinės kalvos. Pirmasis Auksūdžio piliakalnis, dar vadinamas Pilale, stūkso šiaurinėje kaimo dalyje, miške. Antrasis Auksūdžio piliakalnis nutolęs nuo gyvenvietės centro į vakarus ir yra beveik nepaliestas mokslininkų.

Šią kalvą vietiniai vadina antruoju Auksūdžio piliakalniu. Jis profesionaliai netyrinėtas mokslininkų ir dar neatskleidęs savo paslapčių.

Oficialiame Lietuvos piliakalnių atlase minimas tik pirmasis Auksūdžio piliakalnis, arba Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas. Jį senovėje vadindavę Pilale, Kūlių pilale, Kūlių pile, Švedų pilale. Apie šį protėvių įkurtą gynybinį įtvirtinimą sukurta ne viena legenda. Neva kalvą kažkada supylę švedai ir įrengę vyriausiąjį kariuomenės štabą Lietuvoje. Sklandžiusios kalbos, jog piliakalnyje senovėje buvusi slėptuvė, kurią žmonės pasiekdavo kūlgrinda ir slėpėsi nuo švedų karių. Piliakalnis apipintas ir mitais – apie skradžiai žemėn prapuolusį dvarą, čia gyvenusį ponaitį-velniuką ir laumes, naktį skalbiančias rūbus bei tamsoje pasirodančias ir žmones klaidinančias šviesas.

Tačiau piliakalnis žmonėms dosnus tik padavimų – jį tyrusiems mokslininkams kalva šykšti pasakojimų.

„Piliakalnis žvalgytas keletą kartų, tačiau tyrinėtas tik kartą – tai 1984 metais padarė Ignas Jablonskis. Jis ištyrė 41 kvadratinio metro plotą. Padarė pjūvius pietrytinėje ir šiaurės vakarinėje piliakalnio dalyje. Mokslininkas nustatė, kad pylimas buvo sukrautas iš akmenų, kuriuos prilaikė trys eilės įkastų 15-20 centimetrų skersmens stulpų“, - pasakojo Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus.

Jis muziejaus archyvuose atrado ir I.Jablonskio užvestą bylą, skirtą Auksūdžio piliakalniui. Byloje kraštotyrininkas pateikia išvadą, jog ši archeologinė vieta galėjo būti naudojama kaip ankstyva įtvirtinta gyvenvietė.

Išvadose I.Jablonskis rašo: „Tikslesniam Kūlių pilalės datavimui trūksta duomenų. Į šį klausimą būtų galima atsakyti, jeigu būtų ištirta pylime esančioje ugniavietėje rasta anglis. Manoma, kad pilalė galėjo būti pastatyta vario laikotarpyje. Kūlių pilalė statyta apsisaugojimo tikslu nuo prasidėjusių užpuldinėjimų, tačiau šiai paskirčiai ji mažai tiko, todėl ja naudotasi neilgai. Manoma, kad ji yra mūsų piliakalnių prototipas“.

Mokslininko byloje yra išsaugotos kelios nuotraukos, kuriose užfiksuotos trys akmenimis apkrautos vietos – jose buvę įkalti įtvirtinimo stulpai. Tai – kone vieninteliai piliakalnio radiniai.

D.Butkus fonduose saugo indą su ugniavietėje rasta anglimi. Ji padėtų išsiaiškinti tikslų laiką, kada funkcionavo piliakalnis.

Adomas Vaičekauskis prižiūri dvi kalvas – vieną jų įvardija kaip piliakalnį, kitą – senovinėmis kapinaitėmis.

„Kartais anglis būna vienintelis radinys. Taip beveik nutikę yra Auksūdžio piliakalnyje. Atlikus specialų tyrimą žinotume, kada buvo įkurtas piliakalnis. Tačiau toks tyrimas kainuoja apie 500 litų – tai kultūros įstaigoms yra dideli pinigai. Todėl kol kas anglis saugoma muziejaus fonduose“, - sakė D.Butkus.

Pasak jo, norint piliakalnį ištirti nuosekliai ir visiškai, reiktų kelerių metų ir didžiulių lėšų. Todėl kol kas piliakalnis tebesaugo savo paslaptis. O priešingoje pusėje stūksantis antrasis Auksūdžio piliakalnis net nėra įtrauktas į piliakalnių sąrašą – per mažai yra atlikta tyrimų.

Netoli abiejų piliakalnių plyti Auksūdžio senovės žemdirbystės vieta, alkavietė, Auksūdžio kapinynas - ankstyvosios kapinės. Šalia antrojo Auksūdžio piliakalnio stovi Leišio kalnelis – taip pat senovinis kapinynas.

Šalia šios senovinės vietos bestovi tik viena sodyba. Jos šeimininkas Adomas Vaičekauskis sako, kad tik čia gyvenantis žmogus begalintis atskirti, kur slepiasi piliakalnis, kapinynas.

„Seniau laukuose prie mano sodybos buvo trys kalvos. Vieną iš jų visada vadindavome piliakalniu. Antrąją kalvą suarė kolūkis – lyg žemės būtų aplinkui buvę maža. O trečiojoje kalvoje, kaip aš suprantu, yra buvę senoviniai kapai“, - pasakojo A.Vaičekauskis.

Tuo auksūdiškis įsitikino pats prieš keliolika metų. Išėjęs į laukus pririšti karvės, vyras ieškojo akmens kuolui įkalti. Tačiau vietoj akmens paėmė archeologinį radinį.

„Žiūriu - guli toks geras apvalus akmuo. Pagalvojau: bus puikus įrankis kuolui įkalti. Paimu į rankas, apverčiu – gi žmogaus kaukolė. Kitą kartą vėl vaikščiojau aplink tas pačias vietas ir pamačiau lapės išraustą urvą. Jo angą juosė žmogaus kojų kaulai. Tik paliečiau, ir jie įgriuvo. Iš namų atnešiau kastuvą ir kaulus užkasiau, palinkėjęs ramybės. Ir vaikai žaisdami namo parsinešdavo kaulų iš tų senovinių kapų. Matyt, seniai čia žmonių gyventa ir laidota“, - kalbėjo 70-metis.

Jis įsitikinęs, kad archeologai mažai ką šiose vietovėse surastų – tarybiniais laikais laukai buvo suarti labai giliai. „Visą gyvenimą prižiūriu piliakalnį – nesvarbu, kad nelankomas, netyrinėjamas. Bet tai juk jis primena mūsų praeitį, saugo jos paslaptis“, - įsitikinęs A. Vaičekauskas.

*

Auksūdžio piliakalniai buvo įkurti netoli upelių – pirmasis piliakalnis Darbos upelio kairiajame krante, antrasis – netoli Kulšės upelio. Tai būdinga daugeliui piliakalnių – protėviai gynybinėms vietoms išnaudodavo upių iškyšulius, pusiasalius. Todėl pagrindinės piliakalnių grandinės Kretingos rajone driekiasi palei Darbą, Tenžę. O daugiausia piliakalnių dunkso palei Minijos upę.

• Rašyti komentarą (2)