Savanorio duktė neatgauna tėvo žemių

Žvelgdama į savo tėvo – kovotojo už laisvę – Prano Paulausko nuotrauką, jo dukra darbėniškė 85-erių Birutė Paulauskaitė vis dar negali patikėti, jog valstybė šitaip atsidėkoja už savanorių krauju išplėštą nepriklausomybę. Moteris jau bebeik du dešimtmečius negali atgauti to, kas teisėtai priklausė jos tėvui, o šiandien turėtų būti jos žinioje.

Daugiau negu keturis dešimtmečius geografijos mokytoja dirbusi Birutė Paulauskaitė stebisi valdininkų elgesiu – moteris jau daugelį metų rašo raštus į įvairias institucijas, siekdama atgauti tėvo žemes.

„Tėvas buvo savanoris 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovose. Kai išėjo savanoriauti, jam tebuvo gal 17 metų. Jaunas, dar beveik vaikas jis ryžosi kovoti už savo šalies laisvę. Iš Darbėnų, mano žiniomis, išėjo dviese – mano tėvas ir Adomas Narkus. Savanoriu tėvas išbuvo iki galo – kol tęsėsi Nepriklausomybės kovos. O suformavus šaulių būrį Klaipėdai išvaduoti, dalyvavo vaduojant uostamiestį. Teko girdėti, kad šaulių būrį sudarė pusantro tūkstančio savanorių. Namo visam laikui, po šešerių metų savanorystės, tėvas grįžo 1923 metų sausį – iš karto po Klaipėdos išvadavimo. Jis už Klaipėdos krašto laisvę kovojo 164 šaulių būryje“, - pasakojimą pradėjo B.Paulauskaitė.

Pasak jos, tada niekas negalėjo numanyti, kad pasibaigus vienai kovai dėl Lietuvos žemių, kažkada teks kautis dėl savųjų. „Jau gyvendamas nepriklausomoje Lietuvoje, tėvas gavo raštą, jog už tai, kad kovojo vaduojant Klaipėdą bei buvo Nepriklausomybės kovų dalyvis, jam dovanojama 1 hektaras 37 arų žemės. Jos kažkada priklausė grafams Tiškevičiams, tačiau žemę suvalstybinus, dalis jos atiteko mano tėvui. Tai buvo didžiulis plotas Darbėnuose, šalia kapinių, tvenkinio ir Palangos gatvės. Gaila, nebegaliu atrasti to dokumento, tačiau iki pat šiol jis man tebestovi akyse“, - sakė B.Paulauskaitė.

Nepriklausomybės kovų dalyvis P.Paulauskas nusprendė neūkininkauti – jo dukra mano, kad žemes tėvas greičiausiai nuomojo. O pats įsidarbino Kretingalės geležinkelio stotyje. Vėliau išvyko dirbti į Klaipėdos geležinkelio stotį – ten prižiūrėjo traukinių eismą.

„Motina Filomena kartais mane vesdavosi parodyti, kur dirba tėvas. Tačiau kai man buvo ketveri, tėvą pervažiavo traukinys. Motina liko su trimis vaikais – manimi ir jaunesniais mano broliais Vytautu ir Algirdu. Tėvai buvo tikri Lietuvos patriotai - vaikams davė lietuviškus vardus“, - savo šeimos istoriją prisiminė B.Paulauskaitė.

Praėjus kiek laiko po tragedijos Paulauskų šeima persikėlė gyventi į Darbėnus – valstybės dovanotose žemėse pasistatė namą. „Smetonos laikais motina gavo gerą pensiją, todėl galėjo samdyti darbininkus, kad pastatytų namą. Namuose, pamenu, turėjome tarnaitę. Tačiau tarybiniais metais žemę, kurią tėvas gavo teisėtai, atėmė – kaip ir visiems. Paliko tik namą ir 15 arų. Iš tiesų turėjome būti ir ištremti – buvome gavę žinią, kad Kaune išvežtos visos buvusių savanorių šeimos. Vis dėlto šio kraupaus likimo pavyko išvengti“, - pasakojo B.Paulauskaitė.

Tik 1997 metais vasarą buvo paskelbtas įstatymas, kad visiems Nepriklausomybės kovų savanoriams privalo būti grąžintos žemės. B.Paulauskaitė sako, kad tada prasidėjo teisėtai jai priklausančių žemių ne grąžinimas, o atiminėjimas.

Pranas Paulauskas buvo vos 17 metų, kai tapo 1918-1920-ųjų Nepriklausomybės kovų savanoriu.

„Mano tėvo, dabar jau mano, žemėse stovi namai, kiti pastatai. Niekaip negaliu įrodyti, kad aš turiu teisę atgauti tai, kas man priklauso. Turi būti atitaisyta teisybė – negi žmogaus, kovojusio už laisvę, atminimas yra tik tiek vertas. Manau, tai, kad negaliu atgauti žemių, yra nepagarba mano tėvui. Jis, kaip ir kiti savanoriai, padarė didelį darbą. Jų dėka dabar turime Lietuvą, turime Klaipėdą“, - kalbėjo B.Paulauskaitė.

Pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, tai, kad Lietuvai savanoriai grąžino Klaipėdą, turėjo įtaką visos šalies, taip pat ir Kretingos krašto raidai.

„Klaipėdos grąžinimas buvo labai svarbus įvykis mūsų valstybei. Juk mes neturėjome uosto – Klaipėdą nuo XIII amžiaus valdė vokiečiai, o Šventoji tebuvo tik žvejų kaimas. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos padarė nemažą ekonominę įtaką Kretingai. Juk visa prekyba buvo susijusi su uostu. Pavyzdžiui, Kretingoje Taicas ir Šeras vystė žvakių gamybą, arbatžolių, sacharino, taukų prekybą. Be jokios abejonės, prekes Kretingos verslininkai realizuodavo Klaipėdos uoste, iš ten parsiveždavo prekybai reikalingų daiktų. Klaipėda buvo vartai į jūrą“, - kalbėjo J.Kanarskas.

Jis priminė, kad Klaipėdos krašto grąžinimas buvo svarbus Kretingai ir kultūriniu požiūriu. Klaipėdoje buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Vakarai“. Jame istorikas randa nemažai informacijos apie tuometinę Kretingą.

„Klaipėdos krašto išvadavimas, jo istorija glaudžiai susijusi ir su Kretinga susietomis asmenybėmis. Kai Klaipėdą dar valdė Antantės šalys, o labiausiai - Prancūzija, Lietuvos atstovas, tarsi karo atašė buvo Leopoldas Dimša. Jis dažnai lankydavosi netoli Jokūbavo buvusiame, dabar jau išnykusiame Stančių kaime. Ten stovėjusį dvarą valdė gydytojas Karolis Parčevskis. Jo dukrą, mūsų kraštietę, buvo vedęs L.Dimša. Kai Klaipėdą prijungė prie Lietuvos, L.Dimša dirbo karo atašė Karaliaučiuje, Berlyne“, - pasakojo J.Kanarskas.

Anot jo, Kretingoje buvo sutelkta nemaža dalis šaulių, kovojusių už Klaipėdą. Pagrindinė savanorių puolimo kryptis buvo iš Gargždų, tačiau nemenką vaidmenį atliko ir Kretinga.

Atkovojus Klaipėdą, Bajorai, iki tol priklausę Vokietijai, tapo Kretingos priemiesčiu. Ten ėjusi pusės kilometro ilgio kelio atkarpa tapo pirmąja Kretingos apskrityje, kuri buvo išasfaltuota. Tai buvo pats intensyviausias kelias visame Vakarų regione.

„Klaipėdos krašto prijungimas, įvykęs 1923 metų sausio 15 dieną, padarė didžiulę įtaką visai mūsų šalies, ne tik Kretingos istorijai. Kiekvienas įvykis duoda pradžią kitam įvykiui. Ir kiekvienas įvykis turi savas priežastis bei pasekmes. Jei Klaipėda prieš kelis šimtus metų būtų tapusi Kuršo centru, istoriją, matyt, skaitytume visai kitokią. O jei šauliai savanoriai nebūtų prijungę Klaipėdos krašto 1923-aisiais, po 1944 metų Klaipėda greičiausiai būtų priklausiusi Karaliaučiui“, - svarstė J.Kanarskas.

Jis įsitikinęs, kad didelį vaidmenį kuriant Lietuvos istoriją atliko ir savanoriai, koks buvo P.Paulauskas.

Istoriko žiniomis, 1928 metais už dalyvavimą 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovose medaliais apdovanoti buvo apie 350 savanorių. Kretingoje jų užregistruota apie 300, kiti buvo kilę iš rajono gyvenviečių.

„Manau, kad P.Paulauskas ir A.Narkus buvo ne vieninteliai savanoriai iš Darbėnų. Darbėnų valsčius buvo pakankamai didelis, tikiu, kad iš jo dar kažkas dalyvavo kovose. Pirmasis savanorių būrys rajone buvo suformuotas Laukžemėje. Jį organizavo kunigas Pranciškus Čepulis, būriui padovanojęs net ir vieną žirgą. Laukžemėje suorganizuoti savanoriai kartu su karteniškiais įkūrė Kretingos karo komendantūros kuopą. Ji mieste įvedė Vyriausybės valdymą. Tuo metu savanorystės principas veikė taip: kiekvienam savanoriui buvo pažadėta žemės, kai tik bus atgauta Lietuvos nepriklausomybė. Buvo suvalstybintos dvarų, perteklinės bažnyčių žemės, panaikinta stambioji dvarų žemėvalda. Vyrai buvo suinteresuoti eiti kariauti“, - sakė J.Kanarskas.

Istoriko nuomone, jei nebūtų buvę pažadėtųjų žemių, dabar Lietuva būtų sudėtinė Lenkijos dalis.

„Įtvirtinus nepriklausomybę, dvarų teritorijose įsikūrė nauji buvusių kumečių kaimai. Nepriklausomybės kovų dalyviams pradėjus ūkininkauti, rajone atsirado ne vienas iki pat šiol tebesantis kaimas – Pryšmančiai, Tarvydai, Gintarai, Žvainiai, Leliūnai, Juzumai ir kiti“, - vardijo J.Kanarskas.

• Rašyti komentarą (25)