Žvainiškių mezginiai kvepia metų laikais

Kviesdama užeiti į savo namus žvainiškė tautodailinkė Danutė Pučkorienė sako: „Būtumėt užsukę prieš kiek laiko – visa svetainė, virtuvė buvo užversta įvairių medžių šakomis, kankorėžiais, žolelėmis. Rengiamės šaltajam žiemos sezonui“. Tačiau šaltos žiemos laukimas iš karto pasidaro jaukus, pamačius D.Pučkorienės ir jos dukros Palmyros rankų darbo gaminius – spalvingas kojines, pirštines, riešines.

Danutė Pučkorienė sako, kad neįmanoma suskaičiuoti, kiek per gyvenimą primegzta pirštinių, kojinių, riešinių. Pirštines moteris mezga dvigubas – jos šiltesnės, storesnės. Vienai tokiai numegzti vos užtenka dienos.

Už riešines, pirštines, kojines, kepures bei megztas puošybos detales tautodailininkė D.Pučkorienė gavo Tautinio paveldo produkto sertifikatą. Jai kuriant autentiškus lietuviškus gaminius visada gelbsti dukra Palmyra, palaiko ir padeda vyras Petras, pats mielai dėvintis žmonos ir dukters megztus rūbus.

„Dabar tokia staigiai, nežinia iš kur atsiradusi mezginių populiarumo banga. Žmonės prašo, užsisako mezginių, štai neseniai visa krūva kojinių iškeliavo į Maskvą. Juk Žvainiuose, Kretingos rajone tikrai nesu vienintelė, kuri mezga, naudodama autentiškus raštus, natūralias medžiagas. Tačiau darbo netrūksta – gal žmonėms patinka motinos ir dukters duetas, tai, kad mudviejų darbai tradiciniai“, - svarstė D.Pučkorienė.

Tautodailininkė neatmetė galimybės, kad pirkėjus vilioja ir jos darbų natūralumas. Mezginiams moteris naudoja natūralią vilną, kurią dažo tik senoviniais, dar promočiučių naudotais dažais.

„Mūsų protėviai vilnai, kaip ir lino audiniui, dažyti naudojo gamtines medžiagas. Jomis išgaudavo mūsų tautiniam būdui, kraštui būdingas spalvas. Šį rudenį visa šeimyna gamtoje praleidome savaitę. Tiek užtruko, kol pririnkome pakankamai gamtos dovanų, skirtų vilnai dažyti. Namuose nebuvo kur žingsnio žengti, kol visi kartu paruošėme augalus taip, kad jie būtų tinkami dažyti“, - pasakojo D.Pučkorienė.

Ji kartu su vyru ir dukra keletą dienų rinko eglių bei pušų kankorėžius, kerpes, bruknių lapus, viržius, įvairių medžių šakas.

„Kiekvienas augalas vilnai suteikia skirtingą atspalvį. Dar daugiau – tas pats augalas, nuskintas ir paruoštas skirtingais metų laikais, suteikia ir skirtingą spalvą. Vienus gražiausių atspalvių dovanoja pavasariniai augalai – jie pulsuoja jaunyste, jų spalvos – aiškios, alsuoja gaivumu“, - vilnos dažymo paslaptimis dalijosi D.Pučkorienė.

Ji papasakojo, kad kankorėžiai vilnai suteikia rusvą atspalvį – kaip ir obelų šakos. Juodalksnis su žiedais vilną nudažo rausvai, kerpė – žalsvai.

„Daug augalų dažo rudai. Tačiau kiekvieno atspalvis skirtingas, turintis tarsi savitą charakterį, kurį, kaip minėjau, nulemia ir metų laikai. Dažai ir galvoji, ką gausi šį kartą. Spalvai užtvirtinti pilu acto. Galima į augalų dažinį dėti ir vario, geležies sulfato. Tada atspalviai - dar kitokie. Gamtos dovanojami atspalviai – priimtini lietuviams, nes nuo seno naudoti. Lietuvių mezginiai visada būdavo santūrūs, žemės spalvų. Spalvos – švelnios, nerėkiančios. Naudoju ir pramoniniu būdu dažytą vilną – tokios spalvinė gama daug platesnė. Kokias spalvas naudosiu megzdama, nulemia tai, kam mezgu. Lietuviai mėgsta neintensyvias, švelnias. Jei mezgu rusams, jie visada pageidauja ryškių, sodrių spalvų“, - pasakojo D.Pučkorienė.

Pirštinės išmargintos tradiciniais lietuvių ornamentais.

Jos mezginiuose lietuviškumas atpažįstamas ne tik dėl natūralumo, bet ir dėl giliai į tautinę atmintį įsirėžusių simbolių, raštų. Kai kuriuos tautodailininkė išmoko iš savo tetų, vėliau informacijos pradėjo ieškoti literatūroje, sumanymais iki pat šiol dalijasi su bendraminčiais.

„Mezginių raštai su manimi – jau nuo vaikystės. Prisimenu, kaip megzdavo tetos, kaip gražiai dažydavo vilną. Jų dėka mezgimas ir atsirado mano gyvenime. Juk anais laikais tokių dalykų mokykloje nemokė. Moteriškų rankdarbių mokė namuose – kiekvienuose namuose stovėjo staklės, - nemokėti austi, kaip ir nemokėti megzti, buvo gėda. Suaugusią mane patraukė muzikos pasaulis, tačiau laukdavau atostogų – alpdavau, kaip norėdavau megzti. Juo daugiau mezgi, juo daugiau nori“, - juokavo muzikos pedagoge daugelį metų dirbusi D.Pučkorienė.

Pasak tautodailininkės, lietuviai buvo išradingi ne tik galvodami, kaip nudažyti vilną, bet ir kaip papuošti kad ir kasdienai skirtą mezginį. Šimtmečius skaičiuojančius raštus naudoja ir D.Pučkorienė. Jos pirštinės, kojinės, kepurės išmargintos žiogeliais, lelijomis, eglėmis, sraigėmis, dobilais, tulpėmis, briedžiais. Kai kuriuos raštus mezgėja jau moka atmintinai, kai kuriems naudoja brėžinius.

„Įprasta manyti, kad briedžiukai mezginiuose – skandinavų simbolis. Tačiau pamačius kojines su šiais gyvūnais, nereikia skubėti galvoti, kad kojinės visai nelietuviškos, nors ir lietuvės močiutės numegztos. Tautos jau daugelį metų esame šalia viena kitos. Ir lietuviai šimtus metų megzdami naudoja briedžio simbolį. Tik skandinaviškas briedis mezginyje visada vaizduojamas judesyje – tai šuoliuojantis, tai pakėlęs priekinę koją. O lietuviškas briedis – statiškas, tarsi primena ramiai besiganančią karvę“, - skirtingų tautų panašius simbolius apibūdino D.Pučkorienė.

Moteris pasakojo, kad nuo seno mezginiuose buvo įprasta užkoduoti ir tarsi savotišką informaciją, palinkėjimą. Skirtingi raštai kojinėse, pirštinėse susibėgdavo ne be reikalo.

„Skyrėsi raštai ne tik moterims ir vyrams. Skyrėsi ir mezgant tam tikros padėties žmogui. Pavyzdžiui, jaunųjų mezginiuose būdavo mezgami laimę nešantys, žadantys simboliai. Kiekvienas simbolis turi tarsi kažkokią jėgą, užkoduotą informaciją iš mūsų senolių. Stipri yra lietuvių papročių galia“, - įsitikinusi D.Pučkorienė.

*

Raštų simbolika:

lelijos arba tulpės reiškia nekaltybę ir dorą, yra gyvybės metafora;

roželė simbolizuoja gyvybės medį, meilę, grožį, sveikatą;

žirgeliai reiškia vaisingumą;

išmegztas žaltys, kirminėlis yra dvasinės jėgos, energijos, sveikatos ženklas.

• Rašyti komentarą (3)