Amatams prikelti reikalinga ir gera vadyba

Dirgalio kaimo gyventoja 93-ejų Bronislava Raišuotienė prisimena tuos jaunystės laikus, kuomet tarnavo pas ūkininkus. Daugybėje ūkio pastatų, kieme, laukuose dūgzdavo darbas tarsi fabrike. Tai vyrai virves vydavo, tai baldžius lovas meistraudavo, mergos staklėse ausdavo. Viskas, ko reikia žmogui, gimdavo čia pat, nagingoms rankoms prisilietus.

Stasys Laukys parodė paprastus virvių vijimo įrankius, kuriuos naudojo jo tėvas.

„Jei seniau nemokėjai amato – blogai, buvai niekam tikęs. Juk prieš daugelį metų ko nors panorėjęs krautuvėje nebūtum nusipirkęs. Ir pinigų nebuvo, o ir žmonės buvo įpratę viską darytis patys. Todėl moterys verpė, audė, siuvo, siuvinėjo, mezgė. Vyrai - prie ūkio darbų. Bet būdavo visada tokių, kurie mokėjo baldus dirbinti, statines gaminti, namus statyti. Tokie gabūs amatininkai eidavo per kaimus – darbo jiems niekada netrūkdavo“, - prisiminė B.Raišuotienė.

Senolė mena: vien merginos kiek amatų turėdavusios išmokti, jei norėdavusios ištekėti ir gerą kraitį sukrauti. Juk patalynės, rankšluosčių, rūbų, užtiesalų ne tik gyvenimo pradžiai reikėjo. Privalu buvo skryniose kaupti ir dovanas būsimai giminei.

„Kai pravažiuodavo nuotaka su kraičiu, tai net atsisukdavai: skryniose - audimų rietimai, vežimuose – vainikais apipintos spintos, lovos. Jei turtingos mergos pačios austi nemokėjo – samdydavo. Kaip samdydavo siuvėją ar baldžių. Šie amatininkai įprastai kuriam laikui apsigyvendavo pas ūkininką, kol viską pasiūdavo ir pagamindavo visai šeimynai. Man tokių džiaugsmingų vargų neteko – buvau biedna, kraičio neturėjau. Bet tikrai žinau, kad kiekvieno ūkininko namuose būdavo staklės, kurios be darbo nestovėdavo“, - kalbėjo B.Raišuotienė.

Jos dukra, buvusi lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytoja Bronislava Beinorienė, įsitikinusi, kad nors kai kurie amatai kaimuose jau seniai nunykę, dalis jų pakyla naujam gyvenimui ir naujomis formomis.

„Paskutiniais metais labai populiarūs yra veltinio gaminiai. Moterys puošiasi veltinio papuošalais, apykaklėmis, šalikais, rankogaliais. Suveliami net rūbai, ne tik puošybos detalės. Ši madinga technika paplitusi po visą pasaulį – savo socialiniame tinklapyje turiu kelias dešimtis bendraminčių iš viso pasaulio. Visos velia skirtingai, dalijasi naujomis technologijomis. Štai viena jų, itin brangi. Perkama speciali plėvelė, tepami tam skirti klijai, ant jų klojami siūlai.

Stasė Laukienė užaugo prie verpimo ratelio, daugelį metų vilną verpė ir pati.

Vėliau toji plėvelė siuvama su siuvimo mašina kone visą dieną. Įdėjus į vandenį, plėvelė ir klijai ištirpsta, rankose lieka nuostabus kūrinys. Senovėje lietuvės apie tokias priemones negalėjo net pagalvoti. Tačiau vilnos vėlimas, galima sakyti, yra vienas iš senovinių amatų. Juk dar ne taip seniai kaimuose žiemą žmonės nešiojo veltinius batus. Štai net vokiečiai sako, kad skude veislės avys, kurių vilna dar geresnė negu merinoso, yra kilusios iš Lietuvos“, - pasakojo B.Beinorienė.

Apie dar vieną moterišką amatą žinių sukaupusi yra grūšlaukiškė, 73-ejų Stasė Laukienė. Jos motina Monika buvusi profesionali samdoma verpėja.

S.Laukienei verpti daugiau negu šimto metų senumo iš uošvienės paveldėtu verpimo rateliu nebeleidžia sveikata. Tačiau moteris su malonumu dar prisimena verpimo ratelio dūzgesį ir ant jo pūpsantį, į siūlus besivejantį vilnos kupstą.

„Galima sakyti, kad užaugau prie kalvarato. Mano mama verpdavo žmonėms. Jie sunešdavo vilną ir mama sėdėdavo vakarais prie mažos lempelės. Mažą žibalinę pritvirtindavo prie ratelio ir liepdavo čia pat man ruošti namų darbus. Taip taupydavome žibalą. Suverptus siūlus mama pasverdavo – vienas kilogramas turėjo savo įkainį. Žmonės sumokėdavo pinigais arba maisto produktais“, - vaikystės prisiminimais dalijosi S.Laukienė.

Ji vis dar mena, kaip sudegė šeimos namai. Tada motina, jei reikėdavo, ratelį skolindavosi iš kaimynių.

„Taip norėjau išmokti verpti, bet mama prie svetimo ratelio neprileisdavo. Sakydavo, kad nevalia, dar sulūš. Prisimenu jos žaizdotus pirštus – vilna verpiant įsirėždavo iki kraujo“, - sakė S.Laukienė.

Jai per savo gyvenimą tiek daug verpti neteko – avis augindavusi savoms reikmėms, vilną kirpdavo, kad šeimai kojinių, pirštinių numegztų.

Pasak S.Laukienės, verpimo amatas pamažu nykstąs – avis dar žmonės auginą, bet štai vilnos šukuotojų apylinkėse seniai nebelikę.

Kaip nebelikę ir virvių vijikų – koks buvo jos anapilin iškeliavęs vyras Jonas.

S.Laukienės sūnus Stasys savo dirbtuvėse dar yra išsaugojęs paprastus medinius suktukus, su kuriais jo tėvas vydavo virves. „Atsimenu, kaip tėvas plonas, bet tvirtas virves vydavo iš vadinamojo špagato. Tačiau dar neseniai vyrai kaimuose virves sukdavo iš linų pakulų“, - teigė S.Laukys.

Lazdininkų bendruomenės pirmininkė Vanda Šimkuvienė įsitikinusi, kad bendruomenėse būtų galima atgaivinti ne vieną senovinį amatą. Tačiau šis atkūrimas turi būti naudingas ir tam, kuris tą amatą atgaivins, ir tam, kuris norės jo mokytis.

„Juk iš esmės kaime dažnas žmogus užsiima senovės amatais – ir gyvulius auginame, ir mezgame, ir duoną kepame. Tačiau amato atgaivinimą reikia organizuoti taip, kad jis nebūtų vien popierinis, parodomasis. Atgaivintas amatas kaimo žmogui turi nešti naudą“, - mano V.Šimkuvienė.

Ji kartu su Gerovės ekonomikos instituto specialiste Gita Kondrotaite kaime atliko tyrimą, kokius amatus Lazdininkuose norėtų atgaivinti gyventojai. Paaiškėjo, kad didžioji dalis norėtų išmokti pinti, auginti vaistažoles, siūti, kepti, gaminti saldumynus, auginti bites.

„Norint atgaivinti amatą, veikia labai daug faktorių. Ne viena moteris, pavyzdžiui, žino senovinių receptų, moka kepti duoną. Tačiau norint prikepti tiek duonos, kad ji neštų pelną, norint ją realizuoti, reikia krosnies, ližės, kitų įrankių. Vien mokėti neužtenka – reikalinga vadyba. Klaipėdoje yra parduotuvė, kurioje galima pardavinėti naminius produktus, gaminius. Tačiau pavieniui tiek neprigaminsi. Amatų atgaivinimo galimybė kaime reali yra tada, kai dirba komanda.

Pavyzdžiui, aplink Lazdininkus turime tris stambius lankomus objektus. Būtų galima pagalvoti apie ekoturizmą. Lazdininkuose prie koplyčios galėtume pastatyti kioską, kuriame realizuotume kaime pagaminamą produkciją: suvenyrus, maisto produktus, rankdarbius. Kita mintis – avininkystė. Bet vėlgi - atgaivinęs šį amatą, vien iš vilnos nepragyvensi. Turi sugalvoti, kur realizuoti mėsą, kur padėti vilną, ką papildomo iš jos galima pagaminti. Svarbu amatą ne tik atgaivinti ir jį pademonstruoti. Reikia iš jo dar ir pragyventi, turėti, kas kartu su tavimi dirba, nori mokytis“, - įsitikinusi V.Šimkuvienė.

• Rašyti komentarą (3)