|
|
|
Sielos nerimą gydo rūpintojėlio žvilgsnis
„Nelepinama mūsų šalis buvo. Galbūt senoliams, kuriems reikėjo atlaikyti karus, skurdą, vargą, ir padėjo išgyventi mintis, kad jie nėra vieni su savo rūpesčiu – juo gali pasidalinti su rūpintojėliu. Šis jiems buvo kaip paguodos ženklas“,- kalbėjo kretingiškis tautodailininkas Raimundas Puškorius, pastebintis, kad ir šiandien žmonės mielai savo sodybas puošia rūpintojėlio skulptūromis.
R.Puškorius mano, kad Žemaitijoje esama daugiau negu kur kitur kryžkelių ar sodybų, papuoštų rūpintojėlio skulptūromis, nes šis regionas apskritai turi gilias drožybos tradicijas. „Matyt, žemaičiui – mažakalbiam ir santūriam – tai buvo tinkamiausia forma išreikšti savo jausmus, išgyvenimus, atskleisti kūrybingumą. Pamenu, kai lankiausi Estijoje, pamačiau, kad jie jokių drožybos tradicijų neturi – medžio skulptūras su benzininiais pjūklais kūrė ir stebėjosi matydami mano įrankius, pagamintus kalvio. Pas mus, Žemaitijoje, nuo senų laikų taip susiklostė, kad turime daug drožėjų, todėl natūralu, kad mūsų kraštą puošia ir daugiau mažosios liaudies architektūros – žvelgdamas nuo vienos kryžkelės iki kitos, jau matai tolumoje šviečiant kryžių ar koplytėlę. Jei tai koplytėlė, joje rasi ir šventuosius, kurių vienas populiariausių ir yra rūpintojėlis“,- pasakojo R.Puškorius, kuris drožėjo ranką paveldėjo iš savo tėvo šviesaus atminimo Aniceto Puškoriaus. R.Puškorius teigė su malonumu besiimantis rūpintojėlio drožybos ir kaskart besistengiantis surasti vis kitokią skulptūros išraišką. „Būna išgirstu pasakymus, kad jei jau drožėjas geba sukurti rūpintojėlį, tuomet jis esąs tikras meistras. Aš taip nemanau: kiekvienam drožiniui reikia talento ir įgūdžių. Tačiau kartais pažvelgęs į šiuolaikinių menininkų sukurtus rūpintojėlius, iš tiesų lieku jų nesupratęs. Mano nuomone, rūpintojėlis turi būti susirūpinęs, rimtas, vis dėlto tai juk yra Kristaus veidas. Esu tikintis žmogus ir kurdamas rūpintojėlį būnu susikaupęs, rimtai nusiteikęs. Drožėjui neturi būti tas pats: jis kuria velnio kaukę ar rūpintojėlį“,- kalbėjo R.Puškorius, kurio įsitikinimu, į rūpintojėlio kūrybą reikia žvelgti su pagarba: rūpintojėliui suteikiama ne tik meninė, bet ir sakralinė reikšmė, ši skulptūra neretai puošia ir artimojo amžinojo poilsio vietą. Anot R.Puškoriaus, griežtų kanonų, kaip turėtų atrodyti rūpintojėlis, lyg ir nėra, tačiau visiems tarsi savaime žinoma ir iš kartos į kartą paveldimas pavyzdys, jog rūpintojėlis – tai besėdintis ir viena ranka veidą pasirėmęs Kristus. „Panašių pozų skulptūrų yra žinoma jau nuo antikos laikų. Matyt, žmogaus vaizdavimas tokia poza ir atkeliavo iki mūsų laikų, tik jis, kalbant apie rūpintojėlį, šiek tiek transformavosi. Beje, panašių dalykų yra ir slavų šalyse: Baltarusijoje, Ukrainoje, galbūt ir Lenkijoje. Ten jis „smutek“ vadinamas ir, matyt, nuo šio žodžio kartais ir mūsiškiai rūpintojėlį pavadindavo smūtkeliu,- sąsajų su kitų šalių kultūromis rado R.Puškorius. - Nors rūpintojėlis yra susirūpinęs, liūdnas, tačiau lietuviui jis suteikia paguodos ir stiprybės. Jo tarsi prašoma padėti vargus vargti. Ir kai matai, kad jau yra kas dėl tavo bėdų rūpinasi, pats gali imtis darbų.“ Ne vieno rūpintojėlio autorius salantiškis tautodailininkas Liudas Ruginis teigė, jog jam rūpintojėlis esąs lietuvių tautos savasties simbolis. Anot jo, kiekvienas menininkas stengiasi rūpintojėlį sukurti savitą, tačiau jo prasmė išliekanti visuose kūriniuose. „Kai pamatau rūpintojėlį, meistriškai išdrožtą ir savyje turintį dvasią, širdyje gera pasidaro. Tai – mūsų šventas simbolis, lietuvių liaudies drožybos šedevras,- teigė L.Ruginis. – Rūpintojėlis būtinas kiekvieniems namams, jis visur tinka. Todėl rūpintojėlis labai laukiamas ir išeivių – tai jiems brangios žemės atsiminimas.“ * Paulius Galaunė savo knygoje „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ rašo: „Kristaus Rūpintojėlio vaizdas lietuvių liaudies labai mėgstamas ir dažnai sutinkamas tiek paprastose, tiek ypač miškų koplytėlėse, pakabintose prie medžių kamienų. Tik vienas atsitikimas tėra žinomas, kada Rūpintojėlis buvo perkeltas į bažnyčią. Vyskupas Valančius savo „Žemaičių vyskupystėj“ rašo: „Stovylėlė sėdinčio Kristaus, kuri buvo ties Laukiemė, 1818 m. pagarsėjo stebuklais, dėl ko buvo pernešta Laukiemio bažnyčion, nuo kurio laiko daug žmonių eina į Laukiemę ir čia gauna visokių Dievo malonių“. Nors Rūpintojėlį galime laikyti simbolinančiu kontempliacinę tautos susikaupusią nuotaiką ir jos būdą, tačiau laikyti jo grynai lietuvių liaudies skulptorių kūrybos vaisium negalime. Toks berymančio pasirėmusio alkūne ant kelio ir giliai susimąsčiusio Kristaus kai kurių Vakarų Europos tautų vaizdavimas yra žinomas jau XV amžiuje.“
|
|
