|
|
|
Gintaro kelias: nuo Karaliaučiaus – ligi Žemaitijos meistrų
Baltijos jūros pakrantėse kasamas ir bangų išmetamas gintaras moksliškai taip ir vadinamas – Baltijos gintaras. Nuo seno jis yra čia gyvenančių tautų vertybė. Gamta taip lėmė, kad didžiausios Baltijos gintaro sankaupos susitelkė prūsų žemėje - dabartinėje Kaliningrado srityje, tačiau gintaras neatsiejamas nuo lietuvių tautos, kurios meistrai per šimtmečius ištobulino šio „saulės akmens“ apdirbimo tradicijas.
Pasaulį nustebino inkliuzais „Lietuvos ir Kaliningrado žmonės turi išskirtinę galimybę pažinti Baltijos auksą: savo šalyse veikiančiuose gintaro muziejuose jie gali sužinoti apie jo susidarymą, istoriją, pamatyti originaliausias gintaro dirbinių kolekcijas“, - akcentavo Palangos gintaro muziejaus, kitąmet švęsiančio savo veiklos 50-metį, vyriausioji muziejininkė Regina Makauskienė. Abu – Palangos ir Kaliningrado - muziejai palaiko ryšius: vieni pas kitus vyksta į mokslines konferencijas, keičiasi parodomis. - Baltijos gintaras dar yra pristatomas Vokietijos Ribnitz-Damgarten miesto muziejuje bei dar keliuose privačiuose pasaulio šalių muziejuose“. R.Makauskienės žodžiais, be Baltijos pakrantės, gintaro dar aptinkama ir kituose kraštuose – Meksikoje, Dominikoje. Pakito ir gintaro koncepcija: anksčiau gintaru buvo vadinami tik spygliuočių, o dabar - visi sukietėję augalinės kilmės - spygliuočių ir lapuočių - sakai, ne jaunesni kaip 1 mln. metų. Grafų Tiškevičių rūmuose įkurdintą Palangos gintaro muziejų kasmet aplanko apie 90 tūkst. žmonių. Jame yra sukaupta per 30 tūkst. eksponatų, saugoma ir viena turtingiausių pasaulyje inkliuzų – gintare sustingusių augalų, vabzdžių, net – driežo įspaudų kolekcija. Šią kolekciją palangiškiai šiemet pristatė Pietų Korėjoje surengtoje pasaulinėje parodoje EXPO 2012. „Mūsų paviljonas buvo įrengtas tarsi didžiulis inkliuzas: sienos – gintaro spalvos, Lietuvos žemėlapis ir milijonų metų senumo eksponatai. Netekę amo lankytojai klausdavo: ar ši musė tikrai į sakus įklimpo prieš 50 milijonų metų? Turėjome didžiulį pasisekimą: supratę, kad šiame technologijų amžiuje niekuo nebenustebinsime, tarsi realiai sugrąžinome žmogų į labai tolimą praeitį“, - sėkme džiaugėsi R.Makauskienė. Lietuvos meistrai konkuravo su Karaliaučiaus Palangos gintaro muziejus šiandien didžiuojasi ir autentiška gintaro dirbinių kolekcija, siekiančia neolito laikotarpį ir ligi šių dienų.
„Yra žinoma, kad mūsų protėviai gintaro gamyba užsiėmė jau prieš 13 tūkstantmečių. Kasinėjant Kuršių marių dugną, ties Juodkrante, 1882 m. buvo surastas vadinamasis Juodkrantės lobis - gintaro žaliava ir 434 unikalūs neolito dirbiniai. Antrojo pasaulinio karo metais šis lobis, kaip ir Prūsijos meistrų sukurtas ir carui Petrui I padovanotas garsusis Gintaro kambarys, dingo“, - pasakojo R.Makauskienė. Viduramžiais gintaro apdirbimo meniškumą lėmė kunigaikščių ir didikų noras įsigyti kuo daugiau meniškų dirbinių, kuriais būdavo puošiami rūmai, bažnyčios, dirbiniai iš vientisų gintaro gabalų būdavo dovanojami per diplomatinius vizitus. XVI – XVIII a. garsiausios gintaro meistrų gildijos veikė Karaliaučiuje bei Dancinge. „Atskiros amatininkų dirbtuvės veikė jau feodalinėje Lietuvoje, o stipriausias centras buvo Palangoje. XVIII a. pabaigoje Lietuvą įjungus į Rusijos imperiją, Palangos gintaro dirbtuvės užėmė pirmaujančią vietą visos carinės Rusijos gintaro pramonėje. Dirbiniai būdavo išvežami parduoti į Odesos mugę, į kurią suvažiuodavo pirkliai iš viso pasaulio. Palangos meistrų dirbiniai pasaulinėje rinkoje turėdavo paklausą ir buvo rimti konkurentai Karaliaučiaus meistrų dirbiniams“, - pabrėžė R.Makauskienė. Sovietmečiu įvairius ir meniškus gintaro dirbinius gamino stambiausia įmonė - Klaipėdos „Dailės“ kombinatas, kuriame buvo sutelkti geriausi gintaro meistrai ir kur per metus buvo apdirbama apie 7 – 8 tonos gintaro. Leidžia prisiliesti prie gilios tradicijos Prieš dešimtmetį įsikūrusi Palangos gintaro meistrų gildija vienija 22 meistrus, ir, skirtingai nuo kitų Lietuvos gintaro apdirbimo įmonių, neapsiriboja vien suvenyrų, papuošalų, kompozicijų kūrimu, o vykdo ir švietėjišką veiklą. Pasinaudodami ES parama, palangiškiai senoje daržinėje įsirengė dirbtuves: jie čia dirba atvirai, visiems besidomintiems demonstruodami senąjį gintaro meistrų amatą, čia pat ir parduoda savo darbus. Palangos gintaro meistrų gildijos vadovas Albertas Petkevičius paneigė mitą, kad lietuviai gintaro neperka, o - tik turtingi užsienio pirkėjai. „Aukso amžius gintarininkams praėjo: prieš dvejus - trejus metus dar galėdavome parduoti brangių, po 1 – 2 tūkst. Lt kainuojančių karolių, paveikslų, vėrinių. Dabar nebrangius gintaro darbus lietuviai veža dovanų į užsienį“, - sakė jis. A.Petkevičius neslėpė, kad didelė dalis visų Lietuvoje pagamintų gintaro dirbinių iškeliauja į musulmoniškąjį pasaulį, kurio rinka – labai plati. „Tėvai po ramadano savo vaikams duoda pinigų, ir šie bėga pirkti ne skanumynų, o gintarinį rožančių, nes tokį turi jo tėvas ir jo tėvo tėvas. Turėti gintarinį rožančių arabų šalyse yra didžiausias prestižas“, - akcentavo pašnekovas. Gildijos vadovas taip pat neslėpė, kad gintaro pramonei didžiulės įtakos šiandien turi Kinija, kur - labai modernios gintaro apdirbimo technologijos, o darbo jėga - pigi: „Vos spėja Kaliningrado kasyklose iškasti gintaro, jis jau būna iš anksto užsakytas ir iškeliauja į Kiniją. Mums belieka tik trupiniai nuo jų stalo“. Pati Baltijos jūra gintaro teišmeta menkai: anot A.Petkevičiaus, tam, kad pagautum jo gabalų, reikia ne tik sėkmės, bet ir žinojimo. „Prieš šešerius metus vienas gintaro gaudytojas Karklėje paryčiui per pusvalandį – tik tiek laiko jūra žėrė savo dovanas - pririnko pusę bulvinio maišo – 11 kg gintaro gabalų, ne mažesnių kaip 100 g“, - retą sėkmės atvejį prisiminė meistras. * Palangos gintaro meistrų gildija 2005 m. pasiekė Lietuvos rekordą: iš 45 tūkst. gintaro gabalėlių, panaudoję 16,048 kg gintaro, jie suvėrė pačius ilgiausius – 282,1 m - karolius.
|
|
