|
|
|
Šeimos kapavietė – lyg paveldimas turtas
Kretingiškiai neskuba tvarkyti artimųjų kapų priežiūros dokumentų - įteisinti, kas yra atsakingas už šeimos kapavietę. Dėl to, prireikus laidoti artimą žmogų į šeimos ar giminės kapavietę, ypač - senosiose miesto kapinėse, susiduria su varginančiomis biurokratinėmis procedūromis. Žadėjo neatidaryti vartų Iškelti šią problemą paskatino kretingiškių Dalios ir Juozo Valatkų situacija. Spalio 10-ąją po ligos mirė Juozo Valatkos motina Aniceta Valatkienė. Artimieji apsisprendė ją laidoti kitądien į Dalios šeimos kapavietę, tačiau, teigė, praėję kančių kelius. „Mūsų giminės kapavietėje senosiose Kretingos kapinėse jau palaidoti 4 asmenys: prieš 22 m. mirusi mano mama Grasilda Viršilienė, prieš 20 m. - duktė ir prieš 3,5 m. – uošvis, Anicetos vyras. Norėjome, kad ir velionė atgultų šalia jo, bet vietą jos kapavietei kapinių prižiūrėtojas Antanas Raudonis atmatavo šalia mano motinos. Jis nė nenorėjo girdėti apie tai, kad aš prižiūriu ir kitus šalia esančius kapus“, - pasakojo D.Valatkienė. Moteris taip pat piktinosi, kad velionės mirties dieną atvykę į Kretingos miesto seniūniją leidimo laidoti, susidūrė su aibe netikėtumų: „Užvestas kažkoks biurokratinis aparatas: spalio 10-ąją seniūnijoje prasėdėjome 1,5 val. - reikėjo tvarkyti šūsnis dokumentų, visiems šeimos nariams rašyti sutikimus. Kitądien paskambino seniūnijos sekretorė – ligi laidotuvių bebuvo likę 2 valandos – pasakė: A.Raudonis neatidarys kapinių vartų, nes iškilo neaiškumų dėl buvusio mano motinos sutuoktinio Algio Viršilo. Jo pavardė ir gimimo data iškalta ant paminklo, bet jis ten nepalaidotas“. Ji teigė, jog po motinos mirties su patėviu nebebendravusi, tačiau žinanti, kad jis taip pat miręs ir palaidotas kitose kapinėse.
Biurokratizmas – aukščiau už etiką? D. ir J. Valatkos stebėjosi: nejaugi nėra Kretingos kapinėse palaidotų žmonių registro ar archyvo, kur būtų fiksuojamos mirtys ir palaidojimai. „Manome, kad tai – seniūnijos rūpestis, ji ir turėtų tvarkyti dokumentus, o ne nelaimės valandą vaikyti žmones. Kažkada iškalta pavardė yra stabdis jų pačių netvarkingoje apskaitoje “, - įsitikinę sutuoktiniai. J.Valatka sakė, jog nesitikėjęs kur jau kur, bet būtent seniūnijoje vietoj užuojautos patirti stresą: „Paskutines valandas norėjau budėti prie motinos karsto. Bet vietoj to dar turėjome lakstyti pažymų į bažnyčią ir seniūniją. Biurokratiniai reikalai iškelti aukščiau už žmogišką etiką“. Į motinos laidotuves iš užsienio sugrįžęs J.Valatka svarstė, kaip būtų buvę, jeigu artimi jų giminaičiai taip pat gyventų užsienyje ir nebūtų galėję pasirašyti sutikimų. Prieš pat laidotuves patyrę didelį stresą, sutuoktiniai sakė savo situaciją paviešinę tam, kad ir kiti kretingiškiai žinotų, kas jų gali laukti nelaimės valandą. Jie mano, kad žmonės nėra informuoti apie tai, kad reikalinga iš anksto susitvarkyti dokumentus ir įregistruoti šeimos kapavietę. Dėl vietų kapuose - teismai Kretingos seniūnijos kapinių prižiūrėtojas A. Raudonis tvirtino, jog konfliktinės situacijos, laidojant velionę A. Valatkienę, nebuvę. Tačiau neneigė, jog iškilę problemų dėl leidimo, nes D. Valatkienė nebuvo įregistruota kaip kapavietės prižiūrėtoja. „Sutinku, kad per laidotuves žmonės būna emociškai pavargę, ir tuomet ne metas tvarkyti dokumentus. Tačiau visoje Lietuvoje galioja tokia tvarka, kad be seniūnijos leidimo laidoti neleidžiama. Todėl ir pasakiau: neturėsite leidimo - neatidarysiu vartų“, - neslėpė A.Raudonis. Jis sakė, kad velionės Anicetos artimieji jam parodę šeimos kapavietę ir norėję dar prisidurti vietos iš gretimos kapavietės, kurią neva prižiūrinti D.Valatkienė, bet jis nesutikęs. „Šiuo atveju D. Valatkienė tik įsivaizdavo esanti kapavietės prižiūrėtoja, tačiau ji nebuvo juridiškai įteisinta kaip asmuo, atsakingas už kapavietės priežiūrą. Tam, kad įsirodytų, jog ji tampa prižiūrėtoja, ir buvo reikalingi visų jos šeimos narių sutikimai“, - akcentavo A.Raudonis. Anot jo, kapavietę prižiūrintis asmuo yra ne tas, kuris ravi ar laisto, bet tas, kuris įsiteisina dokumentus. Galbūt vėliau D.Valatkienės artimieji – vaikai, broliai ar seserys - būtų paprieštaravę, kad į šeimos kapavietę palaidotas jos uošvis, - A.Raudonis pasitelkė pasitaikančių konfliktų pavyzdžius. Tokių atvejų, kai susiduriama su šeimų konfliktais, anot jo, pasitaikė ne vienas ir ne du - kai kurie jų baigiasi net teismuose. Kapavietes įteisinti iš anksto Vietos miesto centre esančiose senosiose kapinėse yra itin vertinamos, todėl, Kretingos miesto seniūnijos seniūno Stanislovo Juknevičiaus žodžiais, apskaita vykdoma griežtai. Senosios kapinės, skirtingai nuo Darbėnų kelyje įkurdintų, tėra riboto laidojimo – laidoti galima tik į šeimos ar giminės kapavietes. Anksčiau senosios kapinės buvo konfesinės – priklausė bažnyčiai ir vienuolynui, o nuo 1995 m. perduotos administruoti Kretingos miesto seniūnijai. Nuo 1995 m. ir yra pradėtas vesti palaidotų asmenų registras, ligi tol mirusieji būdavo registruojami bažnyčios metrikų knygoje. Siekiant išvengti nemalonių ceremonijų laidotuvių dieną, S.Juknevičius paragino kretingiškius iš anksto įsiteisinti šeimos kapavietes. Jis akcentavo, kad šeimos kapavietė yra prilyginama palikimui ar paveldimam turtui, už kurį įpareigotas atsakyti konkretus asmuo. Jis ir turi būti įsiteisinęs kapavietės priežiūrą. „Kai kapavietės priežiūra įteisinta, laidojant į ją prižiūrinčiam asmeniui bereikia tik parašyti prašymą seniūnijai ir, pateikus mirties liudijimą, leidimas išduodamas“, - patikino S.Juknevičius. Šią tvarką atnaujino ir 2012 m. vasarį patvirtino Kretingos rajono taryba. Laidojimo ir kapinių priežiūros aprašas gyventojams yra prieinamas internete, su juo supažindinama miesto kapinių – senųjų ir naujųjų - skelbimų lentose. * Leidimai laidoti išduodami kasdien, išskyrus pirmąsias šv. Kalėdų, Velykų bei Visų šventųjų dienas. Tomis dienomis mirusieji taip pat ir nelaidojami. Pakartotinai laidoti tame pačiame kape galima ne anksčiau kaip po 25 metų. Užkasant kremuotus palaikus, kapo duobės gylis turi būti ne mažesnis kaip 1 m. Esamoje kapavietėje formuoti naują kapą galima tik suderinus su kapinių prižiūrėtoju.
|
|
