Ūpą kelia mediniai muzikantai

Kai liūdna, budriškis 82-ejų Petras Anužis žvilgteli į savo kambaryje stovinčią spintą. Ant jos išsirikiavęs linksmas būrys – mediniai muzikantai, griežiantys smuiku, tampantys armoniką, barzginantys gitarą. Senolis sako, kad šie veikėjai visada nuskaidrina nuotaiką, o kažkada padėjo vaduotis ir iš didelio sielvarto.

Petras Anužis darbams renkasi uosio, beržo, liepos medieną.

P.Anužis medžio drožybą atrado prieš keletą metų – kai pensininko laisvalaikis prailgo, o kasdienybę užgožė liūdesys dėl Anapilin iškeliavusios žmonos.

„Ką senam vienišam žmogui veikti – turi ką nors sumąstyti, kad laikas greičiau, įdomiau slinktų. Visą gyvenimą sunkiai dirbau kolūkyje, apie drožybą nebuvo nei laiko, nei noro pagalvoti“, - prisipažino P.Anužis.

Garbaus amžiaus vyras ir pats svarsto, iš kur atsirado šis pomėgis, gebėjimas, kūrybos vizijos. Tikino, kad giminėje niekas niekada nedrožinėjęs, o ir jis pats niekur šio amato nesimokė, niekieno patarimų neklausė.

„Kai per dieną sėdi namuose, visokių zabovų prisigalvoji. Juk aš nei kaltų neturiu, nei piešti moku“, - tikino pašnekovas. P.Anužis medį drožinėja paprasčiausiu aštriu peiliu. Kaip pats sako, jo dirbiniai nei nudailinti, nei labai tikroviški. Užtat šypseną sukelia kiekvienam – P.Anužio muzikantai primena naiviojo meno dirbinius, kurie savo paprastumu yra taip arti kasdienybės.

„Pirmasis mano dirbinys buvo medinis malūnas. Pasistačiau kieme, kurį laiką pasidžiaugiau ir išardžiau. Po to sugalvojau drožinėti muzikantus. Juose galėjau išreikšti linksmiausią nuotaiką. Gal dėl tos geros nuotaikos pradėjau drožinėti ir paukščius. Namuose laikau nuolat čiauškančią kanarėlę. O štai kieme ir namuose patupdžiau medinius paukščius – gandrą, genį, kitus“, - savo kūriniais džiaugėsi P.Anužis.

Senolis sakė kartais pasižiūrįs į paveikslus – kad drožinėjami paukščiai atrodytų tikroviškesni. Vis dėlto dažniausiai geriausia jo patarėja – vaizduotė.

„Taip, kaip atrodo, taip ir drožinėju. Nesistengiu, kad dirbiniai atrodytų kuo tikroviškesni ar ką nors primintų.

Svarbiausia - kad man jie padeda nuvyti blogas mintis, praleisti laiką. O ir gerbėjų turiu – ne vieną darbą išsivežė sūnus, ir kaime žmonės pažiūri. Bet nuomonės apie savo veiklą ir darbus neklausinėju – ne tai man svarbiausia“, - tikino P.Anužis. Jis apgailestavo, kad ant spintos sustatyti muzikantai ir kieme bei ant palangių sutupdyti paukščiai jau kurį laiką nebeturi naujos kompanijos. Pomėgį drožinėti P.Anužiui pristabdė liga.

„Nežinau, ar kada bedrožinėsiu – senstu, trūksta jėgos. Gaila, kad šiuo metu negaliu paimti savo aštriojo peilio ir medyje išreikšti savo minčių. Tad belieka pasidžiaugti tuo, ką iki tol spėjau nuveikti“, - kalbėjo P.Anužis.

• Rašyti komentarą (0)