|
|
|
Bandė gaivinti senolių raižybos tradiciją
Šį rudenį į Kretingos muziejuje surengtą kūrybinę stovyklą „Tradicinė liaudies medžio raižyba“ suvažiavę šalies liaudies menininkai bandė atgaivinti prieš kelis šimtmečius Žemaitijoje klestėjusią raižybą ant medžio lentos.
Nauja tai, kas užmiršta Ant lentos būdavo raižomi tik religiniai siužetai, šventųjų atvaizdai pagal garsių menininkų paveikslus. Išraižius siužetą ant lentos, ji būdavo tepama dažais ir iš jos daromi atspaudai – paveikslai. Šios subtilios senolių raižybos ant išdžiovintos liepos lentos aštuonis menininkus iš Kretingos, Salantų, Klaipėdos, Kauno, Utenos mokė profesionali grafikė iš Vilniaus Ina Orientauskaitė-Rūkė ir dailėtyrininkė Alė Počiulpaitė, Lietuvos dailės muziejaus vyriausioji specialistė. „Man tai – visiškai naujas dalykas, nebuvau nei girdėjęs, nei matęs tokios technikos“, - tvirtino Augustinas Zaleckis, medžio drožėjas iš Imbarės, kurio rankoms ir kaltams įprastai paklūsta šaukštai bei kiti virtuvės rakandai. Jis sakė apsisprendęs išdrožti Šventąją šeimyną. „O aš čiupau šventąjį Kazimierą, man jis mielesnis. Paveikslų pridarysiu, per Kaziuko mugę kartu su savo velniais ir „balbokais“ galėsiu pardavinėti“, - kalbėjo kretingiškis kaukių drožėjas Arvydas Jarmalis. Garsios Lietuvoje lino raižinių meistrės Ona Pusvaškytė iš Kauno ir Odeta Bražėnienė iš Utenos neslėpė, jog moteriškoms rankoms medžio raižymas – gana sunki ir sudėtinga technika. „Tačiau įdomu prisileisti prie to, ką kažkada kūrė jūsų krašto meistrai. Kiekviena patirtis savaip praturtina“, - įsitikinusios kūrėjos. Kretingiškėms Meno mokyklos pedagogėms Astai Abramavičiūtei-Gatelienei ir Daivai Galdikaitei drožybos technika nebebuvo naujovė – jos tvirtino, kad bandyta ją atgaivinti ir Meno mokykloje, - jas labiausiai domino medžio raižinių istorija. Darbėnuose – raižymo centras Anksčiau buvo manyta, kad XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje raižyba ant medžio buvo būdinga visai Lietuvai, tačiau meno tyrinėtojas Paulius Galaunė nustatė, kad tai - išskirtinai Žemaitijos meistrų kūryba. Žemaičių meistrai ne tik mėgo drožinėti šventųjų skulptūrėles ir įkurdinti jas koplytstulpiuose ar koplytėlėse prie namų, kelių, laukuose, bet taip pat puošti savo namų, klėčių vidų šventųjų paveikslais - raižinių atspaudais.
„Pasaulietinės grafikos tuomet nė nebuvo. Neretai meistrai siužetams raižydavo abi lentos puses, - didesnį pasisekimą turėjo dideli paveikslai iš 4 lentų“, - akcentavo I. Orientauskaitė-Rūkė. A.Počiulpaitės žodžiais, Žemaitijoje itin plačių raižymo centrų irgi nebūta: jie atsirasdavo ten, kur gyvendavo ir dirbdavo pavieniai raižytojai. Šie dažniausiai įsikurdavę prie bažnyčių, kur vykdavo garsesni atlaidai. „Kas buvo raižinių autoriai, mažai težinoma vardų. Dėl to kaltas pačių meistrų perdėtas kuklumas, savo darbo neįvertinimas bei paprasta kilmė. Raižytojai dažniausia būdavo neturtingi, nemokantys nei skaityti, nei rašyti, todėl ir neįamžinę savo pavardžių. O spaudos draudimo metais tai būtų buvę ir pavojinga“, - pabrėžė menotyrininkė. Yra žinoma, kad viena dirbtuvė veikė Kretingos vienuolyne, taip pat raižė meistras Kajetonas Grigalauskas, gimęs Barzdžių-Medsėdžių kaime. Tačiau pats žymiausias raižytojų centras veikęs Darbėnuose: jame dirbę meistrai Aleksandras Vinkus ir Antanas Klanius. A.Vinkus buvęs verslus žmogus: jis iš Varšuvos, Krokuvos, Vilniaus, Tilžės parsiveždavęs devocionalijų – religinių reikmenų. Pats raižydavęs ir turėjęs apie 60 – 70 lentų, iš kurių ir platindavęs šventųjų paveikslų kopijas. Jam talkindavęs garsus altorių ir statulų drožėjas A.Klanius. Raižytos lentos - retenybė „Raižytų lentų Lietuvoje, palyginus su liaudies skulptūra, tėra išlikę labai mažai – dauguma jų sudegė ar buvo išvežta į Lenkiją. Vos vieną egzempliorių teturi Čiurlionio dailės muziejus, po kelis - Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejai“, - akcentavo A.Počiulpaitė. Domėtis liaudies raižiniais Lietuvoje tebuvo pradėta prieškariu: taip įvyko dėl to, kad medžio raižiniai iš gyvenimo jau buvo išstumti kitų technikų. Jie surasti tik atsitiktinai, dažniausiai buvę užkišti tarp nenaudojamų daiktų. Pirmoji medžio raižinių paroda buvo surengta Kaune 1927 m. ir buvo išleistas katalogas su išsamiais aprašymais. “Nunykus senai artojų krašto tradicijai, ją atgaivinti nėra paprasta. Liaudies meistrai šiandien nustemba: o ką – reikės šventuosius skaptuoti? Tai, kuo gyveno, su kuo visu kūnu ir dvasia buvo suaugę mūsų protėviai, jiems nebėra artima. Į Kretingą važiavau su ta mintimi, kad žemaičiai dar tebeturi gyvos senosios dvasios. Jei ne čia, tai kurgi kitus jos beužčiuopsi? - kalbėjo I. Orientauskaitė-Rūkė. - Per kelias seminaro dienas atgaivinti tai, kas šimtmetį buvo užmiršta, nėra lengva. Tačiau pirmas želmenėlis jau pasodintas“. A.Počiulpaitė jai pritarė mananti, jog Kretingos muziejus turi bazę, kurioje tikrai gali būti atgaivinta senoji šio krašto raižytojų tradicija.
|
|
