Siuvinėdamas ginasi nuo metų naštos ir rutinos

„Kretingos rajone, ko gero, esu vienintelis siuvinėjantis vyras. Kiti gal nedrįsta prisipažinti“, - pajuokaudamas svarstė 84-erių kūlupėniškis Vytautas Žukauskas.

Siuvinėjant paveikslą tenka prabadyti 3 – 4 tūkst. skylučių. Taip, anot Vytauto Žukausko, lavinama koordinacija ir rankų judesiai.

Siuvinėti kryželiu vyras sakė pradėjęs prieš metus, - taip jis ginasi nuo kasdienybės rutinos, senatvinio rankų drebėjimo ir lavina koordinaciją.

„Kai paimu adatą, apsiraminu, susikoncentruoju, ir rankos nustoja drebėti. Įsijautęs į darbą, nesitraukiu nuo jo valandų valandas – toks įdomus yra rankdarbių pasaulis. Akylai tenka susiskaičiuoti eilutes, kad rašto kitokios spalvos siūlais nesugadinčiau“, - neslėpė Vytautas. Šiandien jis džiaugiasi masyviais paties išsiuvinėtais ir buto sienas papuošusiais paveikslais, kuriuose – gamtos ir miestų vaizdai, vandens malūnas.

„Tris su puse tūkstančio skylučių reikia prabadyti, vis keičiant spalvas“, - rodydamas mulinė siūlais išsiuvinėtą žirgą, kalbėjo kūlupėniškis. Beje, jis dirba be akinių, nes, patupdyti ant nosies, sakė, šie jam tik trukdantys.

Siuvinėti, jis tvirtino, pradėjęs po vienos nasrėniškės parodos, surengtos Kūlupėnų bibliotekoje, - tada jam ir kilęs sumanymas pabandyti pačiam. Siuvinėti pamokiusios abi jo mylimos moterys – duktė Diana ir žmona Marytė. Pirmąjį paveikslą, kuriame pavaizduotas jaukus naminis gyvūnas - katinas, jie ir siuvinėję trise.

V.Žukauskas kuria pagal siuvinėjimo technika sukurtų paveikslų nuotraukas, kurių jam ir parūpina į rankdarbių pasaulį taip pat panirusi duktė Diana. Ligi tol jis mėgo tapyti, origamio technika iš popieriaus lankstė įvairias figūras. Atmintį jis lavina atmintinai mokydamasis eilėraščių bei poemų, kurių, ypač – šmaikščių, galėtų deklamuoti valandomis.

Senatvė irgi turi žavėti

Vyras neslėpė, kad kiekvienas naujas užsiėmimas traukia jį savo paslaptingumu, - apima didžiulis pasitenkinimas, kada pavyksta padaryti tai, ką užsibrėžei.

„Manau, kad kiekvienas žmogus tiesiog privalo save kažkaip realizuoti. Dirbdamas žmogus sveikesnis ir žvalesnis, laimingesnis ir ramesnis. Senatvėje dažną žmogų apima liūdesys, apatija, tačiau reikia su tuo pačiam kovoti. Paniuręs ir bambantis senjoras tampa nemalonus aplinkiniams“, - savą gyvenimo filosofiją dėstė V.Žukauskas.

Anot jo, senjoras savo gyvenimo būdu turėtų būti pavyzdys kitiems – jis turi būti ramus, išlaikytas, nedejuojantis, kultūringas. Nugyventas gyvenimas jį turėtų atverti kaip išminties lobyną. „Man nesvarbu, kas pirmas gatvėje pasisveikina. Pirmas pasilabinu, net jei nepažįstu žmogaus. Senatvėje būtina neprarasti ir humoro jausmo, - pabrėžė V.Žukauskas ir toliau juokavo. - Kai neseniai autobuse išgirdau pasiūlymą leisti atsisėsti seneliui, apsižvalgiau ir šypsodamasis paklausiau – o kur jūs matote senelį?“.

Moliūgų virtuvės žinovas

Kūlupėniškis dar ir bitininkauja, mėgsta sodininkystę. Yra Lietuvoje išpopuliarėjusios daržovės – moliūgo – virtuvės žinovas, kasmet vis naujais patiekalais vaišinantis tradicinės Moliūgo šventės lankytojus.

Iš įvairių Lietuvoje platinamų bei draugų iš užsienio parvežtų sėklų užsiaugina įvairaus dydžio, formų bei spalvų moliūgų, ir pats iš jų gamina ligi 30 rūšių patiekalų, spaudžia sulis. Moliūgą jis vertina kaip itin sveikatingą ir skalsią gamtos dovaną. Kasmet patį didžiausią moliūgą V.Žukauskas padovanoja Nasrėnų senelių namams.

• Rašyti komentarą (0)