|
|
|
Po gaisro: sudegintas ir noras padėti
Nors po gaisro, kuris 71 metų Bronislavą Noreikienę ir jos 66 metų brolį Praną Šorį ištiko sausio 30-ąją, atsiliepė daug geraširdžių žmonių, pasiūliusių savo pagalbos ranką ir paaukojusių pinigų bei daiktų, tačiau šiandien padegėliai su savo bėda yra likę vieni.
B.Noreikienė ir P.Šorys tebegyvena toje pačioje sodyboje Grūšlaukės kaime, įsirengę sau po gyvenamąją kertelę atskiruose ūkiniuose pastatuose. Šalia sudegusio gyvenamojo namo, iš kurio likusi stovėti tik aprūkusi krosnis, jau šviečia ir naujas nedidelis namas, tačiau jis – dar nespėtas įrengti. B.Noreikienė ir P.Šorys pasiguodė, kad meistrai išsilakstė, nespėję pabaigti darbų, ir nežinia, ar jie besugrįš. Vardindama dar neužbaigto namo, kuriame bus du kambariai ir virtuvė, trūkumus, B.Noreikienė pirštu vis bedė pastogėn, aiškindama, kad ji netinkamai suręsta. „Kai pasižiūriu nudegusios sodybos pusėn, ašaros ir šiandien byra“,- sakė B.Noreikienė, pasiguodusi, kad jai, sunkiai vaikščiojančiai ir ligų kamuojamai našlei, sunku prižiūrėti ūkį ir gyvulius be sutuoktinio, o brolis irgi esąs silpnos sveikatos. Paklausta, ar daug pagalbos iš žmonių sulaukė po gaisro, B.Noreikienė buvo žemaitiškai lakoniška: „Ne kažko“, - tepasakė, numodama ranka. Ji pasakojo nepalaikanti ryšių nė su giminaičiais, kurie galėtų pagelbėti esant nelaimei, nes, anot moters, „kam ubagas bebūsi reikalingas“. Tačiau kita šios istorijos pusė išaiškėjo pasikalbėjus su Darbėnų seniūnu Edvardu Stalmoku, kuris senyvo amžiaus broliu ir seseria ėmėsi rūpintis, vos sužinojęs apie kilusį gaisrą. Ugnies liežuviams dar tebenaikinant senolių namą, E.Stalmokas jau ieškojo išeities, kur laikinai apgyvendinti nukentėjusiuosius. „Beveik iki birželio jie nemokamai gyveno gaisrinės patalpose, kuriose seniau dirbo Grūšlaukės ugniagesių komanda, ir tik atšilus orams grįžo į savo sodybą,- pasakojo E.Stalmokas. – Visai netoli B.Noreikienės ir P.Šorio namų buvau suradęs sodybą, su kurios savininkais suderėjau mažą kainą. Tai buvo tvarkingas namas su visais baldais, šalia – žemės, tad B.Noreikienė ir P.Šorys galėjo iš karto eiti ten gyventi. Iš pradžių, kai B.Noreikienė ir P.Šorys apsižiūrėjo tą sodybą, jie buvo patenkinti pasiūlymu, tačiau praėjus 2 savaitėms persigalvojo. Taip užsitraukiau tų žmonių, iš kurių jau buvo sutarta sodybą pirkti, nemalonę. Jau buvau suradęs ir žmones, kurie būtų nupirkę iš B.Noreikienės ir P.Šorio sudegusią sodybą su žeme, tad ir jie liko ant ledo. Negana to, man ėmė priekaištauti, bartis ir pati B.Noreikienė, kuriai ir stengiausi padėti – atseit, ko aš kišuosi į jų gyvenimą. Tad nusprendžiau daugiau iš tikrųjų nebesikišti, jei mūsų pagalba yra nereikalinga. Su jais be galo sunku bendrauti.“ E.Stalmokas teigė, kad jo surastoji sodyba buvusi nebrangi ir B.Noreikienei bei P.Šoriui turėtų pinigų būtų tikrai užtekę: jie gavo draudimo išmoką, o dar ir seniūnas juos nuvežė į banką, kad jame savo gaisre apdegusius pinigus išsikeistų į naujus. Tad už tuos pinigus B.Noreikienė ir P.Šorys ir pradėjo savo sodyboje statyti naują namą – patys savarankiškai nusisamdė meistrus. Kad statybos darbai šiuo metu nevyksta sklandžiai, sakė girdėjęs ir E.Stalmokas – B.Noreikienės dukra jam skambinusi ir prašiusi patarpininkauti sprendžiant problemas su meistrais. Tačiau toliau bendrauti su konfliktiško būdais senoliais, kurie jau yra spėję jį apipilti nepagrįstais kaltinimais, seniūnas atsisakė. Tad kol kas nepasinaudota liko ir geradarių parama, išskyrus jų paaukotus pinigus, nes žmonių pasiūlytų baldų, buitinės technikos, kitų buičiai pagerinti reikalingų daiktų šiuo metu B.Noreikienei ir P.Šoriui nebūtų nė kur susidėti. Tai padaryti bus galima tik tada, kai bus baigtas įrengti jų naujasis namas.
|
|
