Kolekcijoje – visos lietuviško alaus etiketės

Mūsų kraštietis Mečislovas Šerkšnys turi keletą neįprastų kolekcijų. Namuose Vilniuje keramikos mėgėjus sužavi ąsočių kolekcija. Besidominčius geografija, geologija valandoms prikausto gintaro ir akmenų rinkinys. O štai gausiausia alaus etikečių kolekcija, sako M.Šerkšnys, turbūt įdomi visiems be išimties vyrams, ir nebūtinai mėgstantiems alų.

Mečislovo Šerkšnio kolekcijoje – daugiau negu 1 tūkst. lietuviško alaus etikečių.

M.Šerkšnys ant stalo padeda penkis storus albumus. Juose – ne nuotraukos, o alaus etiketės. Iš Kretingos kilęs ir Pranciškonų gimnaziją 1955 metais baigęs vyras sako, kad daugeliui žmonių produkto vartotojų etiketė gali atrodyti bevertis popierėlis. Tačiau tik ne kolekcininkui. Vyro kolekcijoje surinktos visų atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje veikusių ir tebeveikiančių alaus daryklų gaminamo alaus butelių etiketės. Atskiras albumas skirtas užsienietiško alaus etiketėms. Iš viso albumuose sudėta 1,5 tūkst. etikečių. Didžioji dalis – apie 1 tūkst. 100 - etikečių yra lietuviškos. Likusios – atkeliavusios iš įvairių pasaulio šalių.

Pasak M.Šerkšnio, jam, kaip kolekcininkui, vertingesnis lietuviškų etikečių rinkinys, tačiau emociškai brangi ir užsienietiškų etikečių kolekcija.

„Lietuviško alaus etiketes pradėjau rinkti 1990-aisiais ir teberenku iki šiol. Savo kolekciją vertinu todėl, kad joje yra visos etiketės, kokia alaus rūšis bebuvo pagaminta. Net jei nesikeitė alaus pavadinimas, bet keitėsi etiketės dizainas, ji yra mano kolekcijoje. Kai kurių trūko, bet Lietuvoje renkančių alaus etiketes yra ne vienas, todėl keitėmės, dalinomės tuo, ką turime. Užsienietiško alaus kolekcija kauptis pradėjo netikėtai. Savo sūnėnui, Klaipėdos universiteto Istorijos katedros vedėjui Vygantui Vareikiui pažadėjau, kad vieną dieną perduosiu visą savo kolekciją. Ir jis taip pat įsitraukė į mano žaidimą – kad ir kur bekeliautų, visada parveža užsienietiško alaus etikečių. Ši kolekcija man brangi kaip dovana. O štai maniškė jau atitinka visas kolekcijos taisykles – yra chronologiška, turi tęstinumą, joje atsispindi kiekvienos alaus daryklos istorija“, - kalbėjo M.Šerkšnys.

Nagrinėjant etiketes matosi, kaip keitėsi įmonių pavadinimai, kokios alaus daryklos jungėsi ir nyko, kiek kokia per metus išleisdavo naujų alaus rūšių. Gerokai keitėsi ir etikečių dizainas.

„Kai pradėjau rinkti etiketes, Lietuvoje veikė 10 valstybinių alaus daryklų. Pirmąsias alaus etiketes vadinu lipdukais – jos buvo kuklios, paprastos (daugiau rasite lipdukų gamyba). Bet bėgant metams jų dizainas keitėsi, modernėjo. Keitėsi ir pavadinimai, nes didžiosios alaus daryklos jungėsi – pavyzdžiui, „Švyturys“ su „Utena“, „Kalnapilis“ su „Tauru“. Kai kurios etiketės yra jau istorinės, nes nei darykla, nei toks alus nebeegzistuoja“, - pasakojo M.Šerkšnys.

Birutė Šerkšnienė pajūryje renka keistos formos akmenis.

Jo kolekcijoje iki 2010 metų buvo 90 Vilniaus „Tauro“, 83 – „Kalnapilio“, 146 – Kauno „Ragučio“, 74 – Klaipėdos „Švyturio“, 114 – „Utenos gėrimų“, 82 – „Mažeikių lokio“, 98 – Šiaulių „Gubernijos“, 13 – Alytaus „Daigos“ etikečių.

Kasmet kolekcija pasipildo apie pusšimčiu naujų etikečių.

„Kai nueiname į parduotuvę, vyras pirmiausia apžiūri gėrimų lentynas – ar nepasirodė kas nors naujo. Nėra didelis alaus mėgėjas, juokauju, kad butelį gali gerti tris dienas. Tačiau svarbiausia yra etiketė“, - sakė M.Šerkšnio žmona Birutė. Kolekcininkas kalbėjo, kad alaus gamybos raida Lietuvoje jam visada buvusi įdomi.

„Esu ekonomistas, daugelį metų dirbau Susisiekimo ministerijoje ir teko apsilankyti visose lietuviškose alaus daryklose. Alus priskiriamas maisto pramonei, o man yra įdomi maisto istorija. Todėl nekeista, kad namuose susikaupė tokia kolekcija. Renku ne tik etiketes – spaudoje seku publikacijas apie alaus gamybą, Lietuvos alaus daryklas ir panašiai“, - pasakojo M.Šerkšnys.

Kolekcionavimu M.Šerkšnys sužavėjo ir savo žmoną: ji ne tik išmano vyro kolekcijas, bet ir pati renka neįprastus akmenis. „Su vyru visą gyvenimą mėgome ilsėtis pajūryje, be to, esu palangiškė. Mūsų mėgstamos vietos – Giruliai, Nemirseta, Juodkrantė. Mečislovas labai nemėgsta gulėti ant smėlio, tuoj eina vaikščioti. Aš irgi mėgstu pasivaikščiojimus, kurių metu ir pastebėjau neįprastai jūros išraitytus, nudailintus akmenis. Jie man – tarsi meno kūriniai, primenantys įvairius gyvūnus, figūras. Tokių akmenų – smiltainio ir titnago – mūsų namuose daugiau negu šimtas. O dar daugiau turime akmenų su skylutėmis. Jų vyro kolekcijoje – 800. Įdomu tai, kad Palangoje akmens su skylute beveik neatrasi, bet Giruliuose tokių po audros - labai daug“, - pasakojo B.Šerkšnienė.

Dalį skylėtų ir jūros nugludintų akmenų M.Šerkšnys padovanojo Pranciškonų gimnazijos geografijos muziejui. Čia eksponuojama ir dalis kraštiečio surinkto gintaro.

„Jūros pakrantė po audros – labai dosni. Esu surinkęs daugiau negu 4 kg gintaro – smulkaus, stambaus, įvairių spalvų. Prie gintaro kolekcijos dera ir Vilniuje esanti ąsočių kolekcija. Joje – apie 100 eksponatų iš viso pasaulio. Ypač daug ąsočių – iš Vidurinės Azijos, buvusių Tarybų Sąjungos šalių, taip pat - Europos valstybių. Artimiesiems ir draugams mane lengva pasveikinti su gimtadieniu – žino, kad apsidžiaugsiu dovanų gavęs naują ąsotį. Keramika kiekvienoje pasaulio šalyje skirtinga, skiriasi puošyba, meno suvokimas. Turiu ypatingų Azijos ąsočių, kurie pagaminti taip, kad išlaiko vandenį karštą arba šaltą“, - apie dar vieną kolekciją pasakojo M.Šerkšnys.

• Rašyti komentarą (1)