|
|
|
Įsiamžino įkūrusi darželį kumečių vaikams
Grafaitė Marija Tiškevičiūtė, garsėjusi savo švietėjiška bei labdaringa veikla, į šalies istoriją įėjo tuo, kad Kretingos dvaro prieglaudos pastate atidarė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį. Šią vasarą Marijos Tiškevičiūtės vardu buvo pavadinta viena iš Kretingos mokyklų – buvęs Vaikų ugdymo centras.
Rūpinosi vaikų auklėjimu Istorinis vaikų darželis veikė vadinamajame „lazarete“ – XIX a. viduryje pastatytoje nedidelėje dvaro ligoninėje. Šis jau antrą šimtmetį įpusėjęs pastatas tebestovi ligi šiolei antrojo dvaro tvenkinio pašonėje, Vytauto g. Nr. 2. Po I pasaulinio karo jame veikė kalkių degykla, o tarybiniu laikotarpiu buvo apgyvendintos kelios padvariškių šeimos. Ant pastato sienos kabo paminklinė lenta, skelbianti čia 1898 m. veikus pirmąjį lietuvišką vaikų darželį. „Lazaretas“ buvo statytas Juozapo Tiškevičiaus, kuris buvo kariškis, laikais ir pagal to meto karo ligoninės tipą. Jame buvo gydomi kumečiai, veikė senelių bei našlaičių prieglaudos, - pasakojo Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas. – O darželį ten grafaitė Marija įkurdino gerokai vėliau, kai dvare šeimininkavo jos brolis Aleksandras. Neaišku, kiek ilgai veikė vaikų darželis – manoma, vos vieną ar dvi vasaras, ir jį telankė 5 – 7 ikimokyklinio amžiaus vaikai. Tai buvo vaikai tų dvaro kumečių šeimų, kurių motinos išeidavo dirbti įvairius ūkio darbus. Prižiūrėti kumečių vaikus M. Tiškevičiūtė samdė auklę“. Dvaro tarnautojų bei gabesniems mokyklinio amžiaus vaikams, kurių tėvai neišgalėjo leisti į mokslą, M.Tiškevičiūtė samdė ir išlaikė mokytoją. Ji mokė mergaites gerų manierų, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų, siuvimo, mezgimo. O gabiausias mergaites vėliau išsiųsdavo tęsti mokslų į Vilnių. J.Kanarsko žodžiais, tai buvo didelis pažangos žingsnis, nes 90 proc. mergaičių Lietuvoje tuo metu išvis nelankė pradžios mokyklų. Žurnalistė ir knygnešė Naujiena, kad M.Tiškevičiūtė buvo pirmojo lietuviško vaikų darželio įkūrėja, aptikta ne taip seniai – 1998 m., kai buvo minimas šio darželio įkūrimo 100-metis. Šios datos „krikštatėviu“ vadinamas Vladas Pupšys, Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto docentas, 1898 metų katalikiškame mėnesiniame žurnale „Tėvynės sargas“ aptikęs žinutę „apie grapalę Tiškevičiūtę, Kretingoje įsteigusią vaikų prieglaudą - kumetyną“.
Ir pati M. Tiškevičiūtė bendradarbiavo su „Tėvynės sargo“ redakcija - siųsdavo naujienas apie Palangą bei Kretingą, o sykį ryžosi jame išspausdinti savo pačios sukurtą ir Laumės Lelivaitės slapyvardžiu pasirašytą istorinę apysaką „Viskantas“. „Grafaitė buvo ir knygnešė, - ji prisidėjo prie uždraustos lietuviškos spaudos gabenimo per sieną su Prūsija. Pasinaudodama tuo, kad jos karietos netikrindavo žandarai ir pasienio sargyba, ji perveždavo iš Klaipėdos į Kretingą ir Palangą nelegalias knygų siuntas“, - tvirtino J.Kanarskas. Ji buvo gerai pažįstama su poetu kunigu Jonu Mačiuliu-Maironiu, kuris, vasarodamas Palangoje, mėgdavo apsistoti pas Tiškevičius. M. Tiškevičiūtei poetas dedikavo lenkiškai parašytą poemą „Znad Biruty“ („Nuo Birutės“), kurios herojės Celinos prototipas ir yra pati grafaitė. Apie pažintį su poetu, anot J.Kanarsko, liudija grafaitės jam rašytas laiškas, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto archyvuose. Gyvenimo pabaiga - tragiška „Istoriniai duomenys liudija, kad M.Tiškevičiūtė buvo labai šviesi, stipri, įvairiapusė ir kitų įtakai nepasiduodanti asmenybė. Ji buvo giliai tikinti – jaunystėje pasiryžusi netekėti, šio pažado laikėsi visus 70 savo gyvenimo metų“, - teigė J.Kanarskas. Nuo vaikystės siekė mokslų: savarankiškai, padedant korepetitoriams, mokėsi aukštosios matematikos, fizikos, filosofijos, teologijos, mokėjo nemažai kalbų. Be poezijos ir literatūros grafaitė mėgo žirgų sportą ir keliones. Ji nemažai laiko praleido vasaromis gyvendama Anglijoje, Airijoje, Italijoje, Prancūzijoje, o žiemas leisdavo pas brolius: Aleksandrą - Kretingoje ir Feliksą – Palangoje. Po tėvų mirties M.Tiškevičiūtė paveldėjo prie Minijos buvusį Kumponų palivarką ir „Baltąją“ vilą Palangoje. Vilą ji išnuomodavo vasarotojams, o pati apsigyvendavo nedideliame namelyje priešais bažnyčią. Tarpukariu šioje viloje mėgo ilsėtis Prezidentas Antanas Smetona. Vilą vėliau įsigijo Prezidentūra ir įrengė joje A.Smetonos vasaros rezidenciją. J.Kanarsko patikslintais duomenimis, M.Tiškevičiūtės gyvenimo pabaiga pažymėta tragišku ženklu: 1941 m. birželio 14 d. ją suėmė enkavedistai ir ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Belniakų lagerį. Pakelyje ji buvo apvogta – neteko net to menko turto, kurį jai leido pasiimti. Ji mirė lageryje 1943 m. vasario 15-ąją.
|
|
