Netekties žaizdas gydo kurdamas muziką

Tragišką dviejų anūkų žūtį, žmonos mirtį bei vienatvę Vilniuje gyvenantis 83-jų mūsų kraštietis Vaitiekus Vaidevutis Tautavičius užgydo kurdamas – jis rengiasi išleisti jau trečiąjį savo dainų rinkinį.

Trečiąjį dainų rinkinį parengęs kraštietis Vaitiekus Vaidevutis Tautavičius sakė, jog muzika jam neleidžia užsisklęsti vienatvėje.

Dainas pamėgo profesionalūs atlikėjai

Iš prigimties muzikalus, tačiau muzikos sistemingai niekur nesimokęs V.Tautavičius jau garbiame amžiuje sėkmingai ėmė kurti dainas, kurias pamėgo profesionalūs chorai, ansambliai ir pavieniai Lietuvos solistai.

„Dainavau ir muzika domėjausi visą gyvenimą, - iš klausos grojau pianinu, gitara. Ir niekad nė nesvajojau, kad senatvėje pradėsiu kurti muziką, kuri patiks ir kitiems žmonėms“, - kalbėjo vilnietis.

V.Tautavičiaus kūrybą puikiai įvertino jo bičiulis, žinomas Lietuvos chorvedys Lionginas Abarius, talkinęs 2002 m. išleidžiant pirmąjį dainų rinkinį „Margirio ainiai“, o 2009 m. pasirodė antrasis jo dainų rinkinys „Mes – lyg sodai“, trečiasis „Tiek nedaug mums tereikia“ jau parengtas spausdinti. Pastarąjį kūrėjas vertina kaip patį brandžiausią: jame be dainų pagal žinomų poetų žodžius, kur vyraujanti tematika – gamta, meilė, gėris, atjauta, švelnus ilgesys – artima kiekvienam klausytojui, įdėtos dar 4 giesmės ir rekviem sau pačiam.

„Manau, kad tai - paskutinė mano knyga: būsiu save realizavęs ir gyvensiu ramiai“, - rinkinius už savo sutaupytas lėšas išleidžiantis kūrėjas neslėpė, kad ligi šiol jautriausiai jo sielą liečia daina iš paties pirmojo rinkinio - „Pilėnų lopšinė“, parašyta pagal Pauliaus Širvio eiles.

Ši daina - tarsi širdies balzamas, užglaistantis vis dar žiojėjančią V. Tautavičiaus širdies žaizdą.

Lopšinė ir rekviem Margiriui

Ir šiandien prieš akis jam atsiveria margaspalvė pieva, kurioje laksto du jo numylėti anūkai: 8-metis Margiris ir 4-metis Ūdrys.

„Vilniuje prie Žaliųjų ežerų su žmona Danute turėjome sodybą. Atidarydavau duris į pievą ir skambindavau pianinu – apylinkės aidėjo nuo dainų ir anūkų klegesio, - 15 metų senumo įvykius prisiminė vyras. – Vaikai dažnai buvodavo pas mus. Vienądien juos išvežė pas kitus senelius. Senelis išsivežė rogutėmis juos prie ežero. Pavasarėjo, ežero pakrantės buvo aptirpę, bet užklotos sniegu. Vaikai taip ir palindo su rogutėmis po ledu, o jiems iš paskos – senelis. Juos laidojo pusė Vilniaus. Išgyvenome išsyk tris netektis“.

Dar tebegyvenant didžiuliame skausme, pasivėlė po ranka „Pilėnų lopšinė“, kurioje paminėtas Margirio vardas. Ir vyrui netikėtai atėjo mintis įamžinti anūko vardą bei jo atminimą dainoje. Taip po truputį dainomis, limpančiomis prie širdies, užsipildė pirmoji rinktinė.

Didžiulė skatintoja, kūrybos vertintoja ir reikli kritikė buvusi jo žmona Danutė. Jiedu abu mėgo muziką, kartu buvo įkūrę ansamblį „Dobilio“. „Su dainomis ir šokiais apvažiavome Lietuvą, buvome pakviesti į Briuselį, dalyvavome TV laidose, konkurse „Skamba skamba kankliai“, dainų šventėse“, - prisiminė vyras. Prieš 6 metus, atšventus jųdviejų auksines vestuves, D.Tautavičienė taip pat iškeliavo anapilin.

Muzika, sakė kraštietis, ir šiandien neleidžia jam užsisklęsti vienatvėje. Įgijęs nemažą dainavimo patirtį Žemės ūkio ministerijos chore „Dobilio“, Mokslų akademijos vyrų chore „Vytis“, šiandien, jis sakė, yra kviečiamas į Vilniaus arkikatedros bazilikos parapijinį chorą bei Dailės akademijos mišrų chorą „Indraja“.

Aplanko gimtąją Kretingą

Kas vasarą vyras aplanko ir savo gimtąją Kretingą, čia dar gyvena jo sesuo Adelė Kungienė. „Suvirpa širdis, dar „pasirokoujam žemaitėška“. Kiek giminių čia būta – visi išmirė, Kretingoje – ir mamos kapas“, - sentimentų neslėpė Vilniuje daugiau kaip pusę savo gyvenimo pragyvenęs kraštietis.

Jis prisiminė savo motiną Barborą Nomgaudaitę, kilusią nuo Juodupėnų, buvus labai išsilavinusia moterimi, - jos tėvas buvęs caro raštininkas. O jo paties tėvas Antanas Tautavičius dirbo Bajorų kalėjimo prižiūrėtoju.

Bajoruose, anot pašnekovo, dar išlikęs medinis namas, kuriame jis gimė. Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp Kretingos ir Salantų: su didžiule meile jis ir šiandien atsimena garbius ano meto Salantų pedagogus – Alfonsą Ivanauską, kuris jį mokė ne tik karinio parengimo, bet ugdė ir fizinę ištvermę – jo dėka jis laimėdavęs pirmas vietas apskrities ieties ir disko metimo varžybose. O valdyti plunksną jį išmokęs salantiškis lituanistas Jonas Daščioras.

Jam teko ragauti ir žurnalisto duonos – pokariu dirbęs Kretingoje leistame laikraštyje „Stalinietis“ ir leidinyje „Stalino vėliava“ Salantuose, įgijo vadovaujamo darbo patirties. Pagal specialybę V.Tautavičius – mokslinis agronomas, ilgus metus dirbo Vaisių ir daržovių ūkio ministerijoje.

• Rašyti komentarą (2)