|
|
|
Duoklė protėviams
Su baltų istorija Darbėnų gimnazijos bendruomenę supažindino J.S.Laučiūtė. Ji renginio svečius pakvietė paėjėti istorijos keliu, kuriame trumpam stabtelta prie baltų kalbos, papročių, tikėjimo. „Norint išsaugoti savo kultūrą, labai svarbu žinoti pagrindinius teorinius dalykus apie savo tautą, protėvius. Norėčiau pradėti nuo kalbos. Tautos, kaip ir žmonės, - vienos turi labai daug giminaičių, o kitos yra gan vienišos. Kiek daug giminaičių turi rusų tauta, kokia gausi germanų kalbų šeima. O štai lietuvių tauta turi tik vieną giminaitį – latvius. Šios dvi tautos turi tik viena kitą. Šioms dviem sesėms ir jų kalboms apibūdinti naudojamas terminas baltai buvo sugalvotas vokiečių mokslininko Džordžo Neselmano“, - pasakojo J.S.Laučiūtė. Pasak jos, šį vardą nulėmė genčių gyvenamoji vieta – Baltijos pajūris. Baltų genčių būta daug: latgaliai, žiemgaliai, sėliai, kuršiai, skalviai, jotvingiai, prūsai, galindai, lietuviai. Jų gyvenama teritorija buvusi 8 kartus didesnė negu dabartinė vienintelių išlikusių baltų – lietuvių ir latvių – gyvenama teritorija. Baltų žemės siekusios net Vakarų Ukrainą. „Baltai išsaugojo įdomią šventumo sampratą – jiems gamtoje viskas buvo šventa, žmogus buvo tik sudėtingos kūrinijos dalis. Ypač protėviai gerbė medį, ugnį, žaltį – gyvybės įsikūnijimą. Buvome ir esame dainų kultūros tauta – daina gaivina žmogaus esmę. Dainą protėviai perduodavo kaip didžiausią turtą. Jas išsaugojome, nors buvome užkariaujami, patys ėjome į karus. Čia Darbėnuose, Kretingos rajone gyvename garbingoje, įdomioje senovės genčių kryžkelėje. Esame žemaičiai, o įsikūrėme kuršių žemėse. Žemaičiai buvo karingiausia baltų gentis, gal todėl mūsų niekas neasimiliavo, todėl išsaugojome savo savastį. Galime tuo didžiuotis, tačiau to neužtenka. Viską reikia dar ir išsaugoti“, - įsitikinusi J.S.Laučiūtė.
Tokias pat mintis ir idėjas puoselėja ir Kretingalėje gyvenantis menininkas Valentinas Dilginas. Jo iniciatyva rudens lygiadienio laužas liepsnojo Ėgliškių, arba Andulių piliakalnyje, kuriame pasišildyti prie vienybės laužo galėjo visi norintys. „Besiritant rugsėjui į pabaigą, išgyvename įdomų laikotarpį. Rugsėjo 21 dieną mūsų protėviai švęsdavo Rudeninio Perkūno dieną. Kitą dieną jau minėdavo irgi labai svarbią šventę – rudens lygiadienį. Mes, šiuolaikiniai žmonės, gi šią dieną prisimename ir kitą mūsų tautai ypatingą įvykį – pergalę Saulės mūšyje. Jį susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai laimėjo 1236 metais. Mūšyje žemaičiai ir latviai įveikė ir sunaikino į kryžiaus žygį išsirengusį Kalavijuočių ordiną. Prieš 12 metų Lietuvos ir Latvijos vadovų nutarimu šis atmintinas įvykis paskelbtas Baltų vienybės diena“, - sakė V.Dilginas. Šią dieną saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką – visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Nuo šios dienos šiauriniame pusrutulyje naktis tampa ilgesnė už dieną. Pietiniame pusrutulyje atvirkščiai – diena tampa ilgesnė už naktį. „Kitą dieną po lygiadienio saulė pradeda rimti, žemė nurimsta. Turime suprasti šį svarbų ritmą, kuris daro įtaką ir mums, žmonėms. Per rudens lygiadienį senovės lietuviai džiaugdavosi derliumi, dėkodavo dievams ir dievybėms už gėrybes, aukodavo gyvulius. Senovės tradicijų nebesugrąžinsime, jų laikytis ir nebepavyktų, tačiau prisiminti ir gerbti jas privalome. Todėl susirinkę prie laužo gyvulių neaukosime, tačiau turime visko, kas buvo svarbu mūsų protėviams – vandens, gintaro dulkių, naminės duonos, riešutų, medaus, rugių, druskos ugniai pamaitinti ir kitų žemės dovanų“, - prieš pagoniškas apeigas kalbėjo V.Dilginas. Vyras įsitikinęs, kad baltų istoriją reikia gaivinti, jos nepaleisti. „Kretinga yra ypatingoje vietoje, kuršių žemėse, rajoną juosia piliakalniai. Privalome pajausti čia tvyrančią dvasią, protėvių alsavimą ir tai, ką jie mums norėjo perduoti. Senovės šventės, tradicijos mus moko vieno pagrindinio dalyko – mes, kaip ir mūsų protėviai, jei norime išlikti, privalome būti vieningi“, - sakė V.Dilginas. Tą pačią dieną, liepsnojant laužui Anduliuose, ugnis degė ir kituose Žemaitijos, Lietuvos piliakalniuose, primindama, kad ugnis ne tik naikino Lietuvos pilis, bet ir vienijo kovai, tikėjimui, išlikimui.
|
|
