|
|
|
Žemėn nusileidęs dangus
Linas lietuvių kultūroje ypatingas: pagerbtas dainose, nepamirštas žaidimuose. Jam suteiktos šventos galios, paskirtas šeimos maitintojo vardas, padovanotas žmogiškumas – linas turbūt vienintelis augalas, kurio kančios lyginamos su žmogaus gyvenimo sunkumais. Taip ir eina linas jau keletą tūkstančių metų vienu keliu su lietuviu. Tik tas kelias, kažkada buvęs toks bendras ir platus, tampa vis siauresnis.
„Gaila man lino – nebebranginamas jis, menkai reikalingas. Kitose šalyse lino augintojai klesti, o Lietuvoje šios kultūros auginimas neremiamas, nesubsidijuojamas. Dar iki XX amžiaus vidurio, iki 1965 metų būdavo užauginama iki 100 tūkst. hektarų linų. Dabar gi užauga vos 250 hektarų, ir tie patys - Panevėžio srityje, ne pajūrio krašte. Didžioji dalis ten užauginto lino skirta aliejui spausti, tik labai mažas kiekis – lino pluoštui gaminti. O juk kažkada lino akys mėlynuodavo beveik kiekvieno lietuvio laukuose, audinių rietimai boluodavo kiekvienos lietuvaitės kraičio skrynioje“, - kalbėjo Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė. Pasak jos, lino atspaudas buvo ryškus kiekviename lietuvio gyvenimo tarpsnyje – darbuose, amžiaus slenksčiuose, linksmybėse, buityje. „Linui skirta daugybė tautosakos kūrinių, dainų, žaidimų. Turbūt viena gražiausių lietuviškų mįslių yra taip pat apie liną: dangus į žemę nusileido, kas? Žydintis linas. Tai – šventas augalas, nes gal vienintelis gimsta du kartus. Vieną kartą – kaip augalas, antrą kartą – kaip drobė. Linas yra ir moterų augalas. Mat beveik visus darbus, susijusius su linu, išskirtinai atlikdavo tik moterys. Ir pavadinimai jo moteriški, poetiški – juk linas yra žemės auksas, saulės žolynas“, - pasakojimą apie liną pradėjo N.Vasiliauskienė. Pagal archeologinius tyrimus žinom, kad linas naudojamas mažiausiai 4 tūkst. metų. O štai legenda pasakoja, kad žmonija už liną turi būti dėkinga moterims. Šios senovėje labai daug liežuvaudavusios, todėl Mergelė Marija į žemę pažėrė mažų grūdelių, kad moteris visus metus turėtų ką veikti ir mažiau bereikalingai kalbėtų. “Linas kažkada, be jokios abejonės, buvo laukinis augalas. Tačiau žmogus smalsus, pastabus – pamatė, kad iš šio augalo galima pinti virves, vėliau išgudravo, kaip iš lino gautų siūlų išausti drobes. Linui, kaip nė vienam kitam augalui, reikia žmogaus rūpesčio ir rankų darbo. Visų pirma, šiam augalui reikalinga parinkti kuo geresnę žemę – juodžemį, pievas. Turi būti kuo mažiau piktžolių. Per dešimtmetį tik pora derlių būdavo iš tiesų geri. Žemę linui paruošia vyrai, pirmąją saują sėklų išmeta žemės šeiminkas, o jau visus kitus darbus atlieka moterys. Sėjamas linas gegužės mėnesį arba šv.Petronėlės dieną – gegužės 26-ąją. Sėti būtinai reikia per priešpilnį arba pilnatį – kad laukai pilni būtų. Mūsų senoliai sekdavo, kad per lino sėją debesys būtų pailgi, tada linai būsią aukšti. Sėdavo kuo tankiau. Tikėta, jei laukuose liko tarpų, kažkas šeimoje mirs. Liną taip puoselėdavo, kad sudygusį eidavo ravėti. Ne visi žino, kad džiaugsmą akims teikiantis linas žydi vos vieną dieną”, - pasakojo N.Vasiliauskienė. Vasarai prabėgus, rudeniui stojus, moterys išeidavo į laukus linų rauti. Net iki 1970-ųjų šis darbas nebuvo mechanizuotas. Moterys linus raudavo atsargiai, kad šiųjų galvos neišbyrėtų. Raunamus linus rišdavo į gubas ir padėdavo saulėje – kad išdžiūtų sėmenys. Šiuos iškūlus, atlikus kitus lino darbus, moterys imdavo linus šukuoti. Tam būdavo skirtas specialus įrankis šukuotis – didelės šukos metaliniais arba mediniais dantimis. Tokių senovinių šukuočių Kretingos muziejuje sukaupta net du šimtai.
„Sakoma, kad kai linui nuimama galva, jis pradeda eiti savo mūką – kančios kelią. Juk ne veltui, kai žmogus labai kenčia, jo gyvenimas, likimas lyginamas su linu. Kol tapdavo drobe, linas įveikdavo daugybę etapų, moterys nudirbdavo ne vieną darbą. Iškūlus sėmenis, linus išklodavo kur sausoje vietoje ir taip palikdavo kokioms penkioms savaitėms – kad plaušai atsiknotų ir spaliai lengviau nusiimtų. Didesni ūkininkai turėdavo linmarkas – specialius tvenkinius linams mirkyti. Išmirkytus linus džiovindavo pirtyse, o jiems minti jau būdavo šaukiamos talkos – dirbdavo jau ne tik moterys“, - sakė N.Vasiliauskienė. Į mynimo talką susirinkdavo jaunimas iš kaimynystės – jauni bernai ir mergos. Ūkininkai linus minti šaukdavo naktį – mat rudens dienomis darbo ir taip užtekdavo. Štai tada ir prasidėdavo linksmybės. „Turbūt spalis ne be reikalo pavadintas spaliu – juk būtent šį mėnesį nuo linų būdavo nuimami spaliai, rengiamos talkos. Jaunimas mindavo linus specialiu įrenginiu, dirbdavo šį darbą per visą naktį. Šeimininkas leisdavo porą valandų pailsėti, bet dažniausiai jaunimas tą laiką, nors darbas sunkus ir dulkinas, paskirdavo dainoms, šokiams ir išdaigoms. Būdavo, kad kažko į talką nepakviesdavo. O tai jau – negarbė. Tad nepakviestieji į mynimo patalpą paslapčiomis įmesdavo iš šiaudų pagamintą pamėklę kuršį. Talkininkai tuoj puldavo aiškintis, kas tą kuršį įmetęs. Tokią linksmą pertraukėlę jaunimas vadindavo bistro“, - pasakojo N.Vasiliauskienė. Išmintus linus jau būdavo galima naudoti prastesnėms drobėms austi. Dar juos su braukčiais braukdavo, o plonesnei drobei linus šukuodavo su jekečiu – tankesniu ar retesniu. „Iš lino nuošukų vydavo virves, iš geresnės kokybės nuošukų verpdavo siūlus vyriškoms viršutinėms kelnėms, marškiniams, prijuostėms. Kai linas praeidavo šitiek etapų, moterys žiemą sėsdavo verpti. Tačiau verpdavo dažniausiai ne tų metų liną. Mat linas tuo geresnis ir minkštesnis, kuo ilgiau pastovėjęs, ypač gerai, jei suspaustas“, - teigė N.Vasiliauskienė. Liną lietuviai stengdavosi parduoti – Žemaitijos liną supirkdavo žydai, veždavo į Liepoją ir net Prancūziją. Ten lietuviškas linas buvo itin vertinamas. Iš linų gautų pajamų ūkininkai sumokėdavo ir algas savo samdiniams. Linas lietuvių papročiuose buvo ir merginos darbštumo įrodymas, jos turto ženklas. Juk viską lietuvės gamindavo iš lino – apa-tinius ir viršutinius rūbus, vyrų apdarą, patalynę, rankšluosčius, gūnias. Šiomis lietuviai prisidengdavo kur nors keliaudami su arkliais – lininių gūnių nepermerkdavo lietus. Lietuvaitės prieš ištekėdamos privalėdavo prisiausti ir prisisiūti pilną kraitinę skrynią. Tam prireikdavo ne vienos žiemos. Juk rūbų ir patalynės reikėdavo ne tik pačiai – per vestuves rankšluosčiais ir marškiniais apdovanoti tekdavo nemažą būrį naujų giminaičių. Turtingesnės lietuvaitės net samdydavo audėjas – kad šios priaustų lino tiek, kiek reikia. Griebdavosi ir gudrysčių – į kraitinę skrynią įdėdavo akmenų, kad sunkesnė būtų. „Išaustą liną lietuvės puošdavo – dažydavo. Šviežias arklio mėšlas suteikdavo žalią spalvą, juodalksnis – juosvą, samanos, žolė – gelsvą. Nedažytas drobes balindavo. Mirkydavo pelenuose, vėliau tvenkinyje skalbdavo, klodavo saulėje, kad šioji išbalintų. Tai, ką iš lino pasiūdavo, lietuvės dar dailindavo – išsiuvinėdavo, išpuošdavo. Lietuviai mėgo grožį net ir darbuose, kasdieninėje buityje – apsuptiems grožio ir dirbti būdavo smagiau“, - įsitikinusi N.Vasiliauskienė. Senovės lietuvių tradicijomis dar gyvena salantiškė Regina Jablonskienė. Jos namuose visą gyvenimą dūzgia senovinės staklės – tautodailininkės austi rankšluosčiai puošia ne vienus namus visame pasaulyje. Iki šiol salantiškė laikosi senųjų audimo taisyklių, vertina liną – lietuvišką žemės auksą. „Visą lino gimimą ne kartą yra tekę matyti vaikystėje – ir kaip sėjamas, minamas, šukuojamas, verpiamas. Tai dabar audėja yra reta specialybė, o senovėje Lietuvos kaimuose būdavo ne viena audėja, kurią samdydavo turtingesni ūkininkai. Tokios moterys būdavo vadinamos baltarankėmis, nes kitų darbų dirbti negalėdavo. Liną lietuviai visada gerbė, nesumažėjusi pagarba ir šiais laikais. Tik tiek, kad lino nebeauginame, tenka jį pirkti prancūzišką ar net kinišką. Tačiau lininiai rūbai, daiktai labai madingi, populiarūs, vertinami. Negalime mes, lietuviai, be lino, savas jis mums – išnykęs iš laukų, bet ne iš mūsų namų, papročių“, - mano R.Jablonskienė. N.Vasiliauskienė taip pat įsitikinusi, kad linas tebeina kartu su lietuviu per gyvenimą – tegu ne taip glaudžiai, kaip senovėje, bet vis tebeina. „Senovėje buvo taip – neturi lino, neturi nieko. Net sakoma – linelis dengia, linelis rengia, linelis vestuves kelia. Šis numylėtas augalas lietuvį lydėjo visur – ir ateinantį į šį pasaulį, ir išeinantį. Atėjusį apgobdavo drobe, krikštijamą puošdavo linu, ištekant liną dovanodavo. Į mirusiųjų pasaulį žmogų taip pat išlydėdavo artimieji, kurie karstą nešdavo apsigobę lino rankšluosčiais. Nenutolome nuo savo senolių – ir dabar ypatingomis progomis dovanojame liną, ir ne vienuose namuose turbūt atrastume ir lino juostų, rankšluosčių ar net močiučių austų lovatiesių“, - kalbėjo N.Vasiliauskienė.
|
|
