Sodų gėrybės – visu grožiu ir skalsa

Šiųmetis ruduo, vis dar pamaloninantis šiluma, sodriu derliumi jau nuspalvino mūsų sodus ir daržus. Protarpiais tarp užklumpančio lietaus žmonės skuba į laukus doroti gėrybių ir krauti jas žiemai į sandėlius ar rūsius.

Daržas – šeimos maitintojas

Aldonos Kerienės kieme – pats pupų aižymo darbymetis.

Rūdaitiškės Aldonos Kerienės sodybos kieme pūpsojo į krūvas sudėti glėbiai ką tik nurautų pupų bei pupelių. Šalimais – į maišus supiltas jau išaižytų bei surūšiuotų violetinių, baltų, margaspalvių pupų derlius.

„Šiemet derlius geras, - saulės atokaitoje aižydama glėbį pupelių, kalbėjo 79-metė A.Kerienė. – Stambias galvas sunokino svogūnai, morkos irgi neblogos, - moteris rodė į viena ant kitos palei namo sieną sukrautas daržovių dėžes. - Vaikai išveš jas parduoti. Iš daržovių ir gyvenam“, - patikino ji.

Jos, dukters bei žento – Irenos ir Povilo Urbučių - ūkis apima apie 60 arų žemės. Visa žemė apsodinta daržovėmis.

„Vaikai nuo ryto ligi sutemų – vis po laukus. Dirba sunkiai, besugrįžta vėlai, o dukra dar į turgų turi suspėti sulakstyti. Pati padėčiau vaikams daugiau, jei kojomis tvirtai remčiau“, - neslėpė senolė, po kiemą iš lėto vaikščiojanti pasiramsčiuodama lazda.

„Ir nuo obuolių šiemet šakos linksta, - A.Kerienė toliau aprodė ūkį. – Krituolius valgom, bet daug ir išmetam lauk – kur dėsi, visi jų turi. Gerai šiandien žmonės gyvena: nei kiaulių, nei triušių kas belaiko. Anksčiau obuolius gyvuliams sušerdavome. Dar neseniai buvom užsiveisę 10 vištų, beliko viena – kažkoks juodas padaras pernakt visas išguldė“, - neskubėdama porino rūdaitiškė.

Raudonšoniai viliokliai

Akį savo grožiu traukia obelys Reginos Zimblienės sodyboje.

Lyg daugybė raudonų kamuoliukų, susiliejančių į vientisą kamuolį, nuo gatvės akį traukia rūdaitiškės Reginos Zimblienės sodybos obelys.

„Visi sako, kad tos obelys - labai gražios, o mano akis jau apsiprato. Nežinau nė jų veislės, - amžinatilsį vyras prieš kokius aštuonerius metus pasodino, - obuolius skindama kalbėjo R. Zimblienė. - Dera kas dvejus metus, ir būna metų, kai per obuolių gausą lapų ant obels išvis nebesimato. Vaisiai išsilaiko per visą žiemą ir dar Velykų stalą papuošia“.

„Skiname juos patys, išdalijame kaimynams, draugams. Jau išsisunkiau 60 litrų sulčių - tam, kad sultys būtų skanesnės, maišau su morkomis ir apelsinais. Maišui obuolių įdedu 2 kg morkų ir 1 kg apelsinų“, - sulčių receptu pasidalijo moteris. Ji sakė iš obuolių jau nebeverdanti uogienių, neberuošianti mišrainių, nebekepanti pyragų ir nebespaudžianti sūrio. „Nebėra kam valgyti - šeimą išblaškė likimas: visi 4 vaikai gyvena Anglijoje – iš viso jau 15 mano šeimos narių įsikūrę užsieny ir sugrįžti į tėvynę neketina“, - kalbėjo R.Zimblienė.

Sodyboje karaliauja svarainiai

Algirdina Kazakevičienė savo namus apjuosė svarainių gyvatvore.

Maždaug 100 žemaūgių svarainių krūmų gyva tvora juosia kone visą Algirdinos Kazakevičienės sodybą. „Kai statėme namą, norėjau puošnios gyvatvorės. Pasiūlė svarainius, o aš, prisipažinsiu, nežinojau, kas tie svarainiai. Pasisodinom – jau pirmą pavasarį gyvatvorė apsipylė gražiais oranžiniais žiedais, užmezgė, o rudeniop ėmė nokti geltoni kieti obuoliukai. Tai buvo grožis“, - moteris prisiminė, kokį įspūdį prieš 30 metų jai sukėlė į sodybą netikėtai atkeliavę svarainiai. Ir dabar ji neleidžia šiems vaiskrūmiams keroti ir stypti į viršų – kas rudenį apkarpanti jų viršūnes.

Sužinojusi, kad svarainiai savo savybėmis prilygsta citrinoms, kažkada entuziastingai ėmėsi gaminti įvairius antpilus, sirupą, spaudusi sultis, džiovinusi cukrainius. Dabar mažai begaminanti, rudens dienos trumpos, - reikia žolę nupjauti, bulves nukasti, gėles nurauti.

„Obuolių va jau šakos svyra – reikės skinti ir vežti sultis spausti. Dabar tų obuolių niekas nebenori taip, kaip mes vaikystėje: visi buvome „biedni“, obuolys – didžiausias skanėstas. Kartais jo taip užsinorėdavome, kad ir į kailį gaudavom, bet į svetimą sodą vis vien įlįsdavome nusiraškyti“, - vaikystės išdaigų neslėpė moteris.

Obuolio kelias – į presą

Stasės Mažutienės sulčių spaudimo fabrikėlis – populiarus Rūdaičiuose.

Dažno rūdaitiškio sode prasidėjęs obuolio kelias užsibaigia Stasės Mažutienės sulčių spaudimo fabrikėlyje. Gamyba ten prie klientui matant: atvežti obuoliai supilami į specialų lovį ir sumalami. Obuolių masė patenka į presą, o iš jo siurbliu į bidonus išpumpuojamos sultys.

“Maišas obuolių sultimis pavirsta per 5 minutes, - moteris aprodė švarias ir tvarkingas spaudyklos patalpas, kuriose, ji sakė, jau kelerius metus po vyro mirties triūsianti viena. – Vyras buvo auksinių rankų meistras, visą techniką pats sukonstravo: detalės - iš medžio ir nerūdijančio plieno, dabar tokio nė nebegautum“.

Viena namų ūkį išlaikanti rūdaitiškė šiuo papildomu trumpalaikiu verslu, sakė, vis prisidurianti litą kitą prie duonos bei kuro. Ji neslėpė turinti savo nuolatinius klientus, kurie kas rudenį tik pas ją atvažiuoja spausti sulčių: „Dabar veža krituolius. Pats karštymetis prasidės spalio pradžioje, kai žmonės ims skinti obuolius“.

S.Mažutienės manymu, kuo šviežesnis obuolys, tuo sultys yra skanesnės, kvapnesnės. Bet žmonės surenka ir kelių dienų krituolius, ir kai susikaupia jų pilnas maišas, veža spausti sultis.

Išspaudomis ji pati anksčiau tręšdavo savo laukus, dabar jų nebeužsodinanti. Kiaulių, kurioms žmonės sušerdavo ląstelieną, aplink irgi niekas nebeaugina. Ūkininkaujantis kaimynas išsiveža išspaudas ir išbarsto jas savo žemėje.

• Rašyti komentarą (0)