|
|
|
Paukščiai sodyboje – dėl vaikų, grožio ir svečių
Vydmantiškio Simo Končiaus sodyboje gyva jau nuo pat ankstyvo ryto – kai kudakuoti pradeda kelios dešimtys kelių rūšių vištų, o reikalaudamos ėdesio mekena ožkos. Degalinėje dirbantis ir savaitgaliais renginius vedantis vyras apie savo pomėgį auginti paukščius sako, kad kiekvienas žmogus yra išprotėjęs savaip, ir pripažįsta – gyvūnai, jų keliamas šurmulys padeda atsipalaiduoti, pailsėti ir pasidžiaugti gražiu gyvenimu.
S.Končius juokavo, kad jo paukščių kolekcija sodyboje atsirado dėl lietuviško charakterio. „Kadangi dirbu renginių vedėju, savaitgaliais aplankau gražių, išskirtinių sodybų. Prisižiūri žmogus įdomybių, ir pats jų užsinori. Paukščiai man atrodo vieni tokių gyvūnų, kuriuos gan lengva prižiūrėti, veisti. O ir sodybą papuošia, pagyvina – laksto sau po aptvarą, dukrai įdomūs, atvažiavę svečiai irgi visų pirma prie paukštidės patraukia. Be to, esu užaugęs kaime, gyvūnai man patinka, įdomu jais rūpintis“, - pasakojo S.Končius. Pasak vydmantiškio, būrys paukščių jo sodyboje atsirasti netruko. Nusipirkęs balandžių porelę, pasisakė draugams, sužinojo kaimynai – tad po aptvarą laksto ir ne vienas dovanotas paukštis. „Paukščius auginu gal trejetą metų. Nesu profesionalus veisėjas ir kolekcininkas – nei smulkmeniškai žinau paukščių rūšių, nei specialiai ieškau tam tikrų savo sodybai. Būna, kad paukščius dovanoja draugai, veltui atneša kaimynai, įsigyju paukščių ir už alaus butelį, ir už pinigus. Įsigydamas paukščius taikau tik vieną kriterijų – kad šie nebūtų iš aršiųjų ir nesipeštų viename aptvare“, - sakė S.Končius. Tad paukštidėje kuo puikiausiai sugyvena dvi dešimtys įvairių balandžių ir antra tiek dekoratyvinių vištų. Šalia ramiai gugena antys. Tik porelė pentardų turi atskirus namus, kadangi yra linkusios šeimininkauti ir pasipešti. „Pirmosios sodyboje atsirado šabo vištos, turiu muskusinių ančių, kurios nekreksi. Dabar skirtingas vištų ar balandžių rūšis sunku atskirti – leidžiu paukščiams kryžmintis. Tik šiemet perėti neleidau, kadangi šeimyna jau ir taip didelė. Tiesa, paukščių būrį pamažina ir įsibrovėliai – šeškai, kiaunės. Šie gyvūnai papjovė vieną paukščių porą, kurią draugai nupirko už 150 litų ir padovanojo. Todėl gindamas savo augintinius nuo plėšrūnų įrengiau savotiškus aptvaro pamatus. O tai, kas puošia aptvarą, jau skirta ne šeškams gąsdinti, o žmonėms pasistebėti“, - juokėsi S.Končius.
Iš tiesų, paukščių aptvarą puošia senoviški pjūklai, kirviai, o tinklą prilaiko karvės kaukolė su ragais. „Nudvėsė kaimynės karvė. Galvą viriau pusę dienos, kad savaip papuoščiau paukštidę. Maloniam pomėgiui negaila nei pastangų, nei išlaidų. Nors jų nesusidaro labai daug – palesinti paukščiams ir juos apkuopti užtrunka gal pusvalandį per dieną, o nupirkti grūdų tiesiai iš kombaino irgi nedaug tekainuoja. Paukščiai lesa nupjautą žolę, tai, kas atlieka nuo stalo. Žiemą, kai jau perkeliu į tvartą, į vandenį lašinu vitaminų“, - kalbėjo S.Končius. Savo pomėgiui jis rado ir atsipirkimo šaltinį. Su šeima nusprendęs, kad neverta valgyti pirktinių kiaušinių, užsiveisė vištų dedeklių. „Kiaušinių užtenka ne tik šeimai, bet ir aplinkiniams parduoti. Tad paprastos vištos man atperka pomėgį auginti dekoratyvinius paukščius. Tiesa, jų kiaušinius kartais taip pat panaudojame – mama sudeda į kepinius“, - sakė S.Končius. Jokios naudos vydmantiškis nesiekia ir augindamas Kamerūno ožkas. Jos pieno neduoda, tačiau meilumu ir grožiu paperka visus, kas jas pamato. „Ir kaimynai nupjautos žolės įmesti negaili, jei ožkos įsitriukšmauja, ir ožkų traškučių – nupjautų šakų – joms netrūksta. Nė vienas pomėgis piniginės naudos žmogui neatneša, tačiau duoda neišmatuojamos naudos širdžiai. Vakare visus augintinius pašeriu, užlipu ant ūkinio pastato laiptų ir iš aukšto pasižiūriu – gera. O jei visa tai sukelia džiaugsmo vaikams, svečiams, aplinkiniams – tada nauda dešimteriopa“, - įsitikinęs S.Končius.
|
|
