|
|
|
Įtarimai neatėmė partnerių pasitikėjimo
„Negaliu būti įtariamas, teisiamas už tai, kad pasiskolinau pinigų verslui vystyti. Kredito unija yra kooperatinė bendrovė ir jos veikimo pagrindas yra savitarpio pagalba bei pasitikėjimas vieni kitais“,- teigė 45 metų kretingiškis Evaldas Petrauskas, kuris ryžosi viešai kalbėti apie jam mestus įtarimus dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo bei dokumentų klastojimo, dirbant Palangos kredito unijos vadovo pavaduotoju. - Tik dabar galime išgirsti Jūsų pasakojimą, nes 7 mėnesius Jūs, kaip įtariamasis, buvote suimtas. Kokiomis mintimis gyvenate šiandien? - Apeliacinis teismas panaikino Klaipėdos apygardos nutartį, pripažinęs, kad nėra suėmimo pagrindų, ir rugpjūčio 3 dieną mane paleido į laisvę. Ieškau atsakymo, kodėl visa tai nutiko: man buvo uždėti antrankiai sausio 6-ąją – lygiai tą dieną, kai sukako 8 metai nuo mano veiklos pradžios Palangos kredito unijoje, kai iš esmės ši unija ir pradėjo veikti. Maniau, nueisiu, parnešiu šampano, vaišių kolegoms ir atšvęsim šią sukaktį, bet pasirodė teisėsaugininkai, kurie matant kitiems valdybos nariams man uždėjo antrankius. „Gal supainiojote žmogų?“ - aš jų paklausiau ir paprašiau parodyti pažymėjimą. Negalėjau patikėti tuo, kas vyko. Tai buvo „parodomasis“ mano suėmimas, aplinkui stovintiems žmonėms tarsi duota susiprasti, kad neprieštarautų, nes tas pas nutiks ir jiems. Galėjo bent paprašyti manęs parodyti finansinius dokumentus, būčiau atsakęs jiems į visus klausimus, tačiau buvo pasielgta kitaip – buvau suimtas tarsi didžiausias nusikaltėlis. - Ar tą atsakymą radote? - Esu buvęs Lietuvos centrinės kredito unijos, kuri vienija 62 šalies kredito unijas, valdybos narys. Su valdyba susiklostė ne kokie santykiai, nes kritikavau tai, kad vienoms kredito unijoms padedama, kitoms – ne. Neteisinga, kad tai, ar unijai bus suteikta pagalba, kartais nulemdavo asmeninės simpatijos, „reikiamos“ politinės pažiūros ir pan. O juk būtent tos kredito unijos, veikdamos savarankiškai, savo lėšomis ir išlaiko Centrinę kredito uniją, kuri teturi administruoti mūsų bendrą veiklą, o ne mums vadovauti. Svarsčiau galimybę Palangos kredito unijai visai išstoti iš Centrinės kredito unijos, tačiau dar turėjau vilties, kad galbūt viskas susitvarkys, kai bėgant laikui pasikeis ten dirbę žmonės. Todėl nekeista, kad po tokios konfrontacijos Centrinė kredito unija mums nepadėjo, kai 2008 metų gruodį iš Palangos kredito unijos per vagystę išpjovus seifo duris buvo pavogta 830 tūkst. Lt. Jau tada Centrinė kredito unija bandė mus perimti, tačiau nepavyko. Dar kartą Centrinės unijos pagalbos paprašiau – taip patarė daryti Lietuvos banko valdybos narys Audrius Misevičius, kai apie 5 mln. Lt mūsų pinigų pražuvo sužlugus „Snoro“ bankui. Ten laikyti kredito unijos pinigus mums įstatymai leido. Nežinau, kodėl Lietuvos bankas, kuris iki tol esminių mūsų veiklos klaidų nerado, pritarė Centrinės unijos planams perimti Palangos kredito uniją. Matyt, ji sugebėjo įtikinti, kad su turimais įsipareigojimais tvarkysis geriau. Dar gruodžio 29 dieną atėjo įspėjimas – skirstytis iš Palangos kredito unijos. Tada nesupratome, ką tai reiškia, ko čia mus gąsdina, o po paskutinių įvykių ir supratau, kaip svarbu turėti savo „stogą“. Mane suėmus, į laikiną Palangos kredito unijos valdybą buvo paskirti atstovai iš Centrinės kredito unijos, kurie patys taip pat vadovauja kitų miestų kredito unijoms. Argi tai ne absurdas? Kas paneigs, kad jie, pasinaudoję situacija, ir gerai žinodami finansinius dalykus, geriausių Palangos kredito unijos klientų nepersivilios pas save? - Norite pasakyti, kad buvo tiesiog pasinaudota Jūsų prasta finansine situacija? - Tai ir yra apmaudžiausia, kad per tuos metus sukūrėme sistemą, kuri augo, veikė. Kadangi ji buvo sėkminga, 2009 metais aš pasitraukiau iš Palangos kredito unijos vadovo pareigų, likdamas tik pavaduotoju ir kasininku. Man patinka pats sistemos kūrimo procesas, o kai ji jau įsisuka, aš ją palieku – tegu dirba kiti žmonės. Taip yra su visais mano verslais, kurių imuosi. Palangos kredito unija buvo viena pirmaujančių šalyje, agresyviai ėjome į rinką: 2011 metų spalio 31 dieną turėjome 507 tūkst. 460 Lt grynojo pelno – pagal kredito unijų statistiką, pirmi Lietuvoje, o po mėnesio šią sumą padidinome beveik 60 tūkst. Lt. Pagal lapkričio finansines ataskaitas, tuo metu jau buvome išdavę paskolų už 25 mln. Lt, o mūsų apyvartinio aktyvo suma - 41 mln. Lt. Daug dirbome, kad turėtume kuo daugiau kredito unijos narių, nes tai lemia didesnį kapitalą, o kartu ir galimybę suteikti daugiau paslaugų, pavyzdžiui, didelės paskolos verslui ir pan. Dar savo kasą planavome Kretingoje atidaryti. Palangos kredito unija buvo tarsi mano išaugintas vaikas, o dabar jį perėmė kiti. Taip ir norisi pasakyti jiems: „Ei, pasigimdykit patys!“. - O kaip paaiškinsite Jums mestus įtarimus, kad paskolos buvo išduodamos fiktyviai asocialiems asmenims? - Kooperatinės bendrovės esmė yra savitarpio pagalba. Mes, kredito unijos nariai, pasitikime vieni kitais. Čia ne bankas, kur yra kruopščiai tikrinamos asmens finansinės pajamos. Palanga – nedidelis miestas, čia visi vienas kitą puikiai pažįsta, žino, kas kuo užsiima, kuo verčiasi. Kredito unija ir yra žmonių vertinama už lankstų požiūrį – palangiškiai pajamų turi tik vasarą, o žiemą – ne. Koks bankas jiems duotų paskolą, pavyzdžiui, norint investuoti į verslą prieš prasidedant vasaros sezonui? O mes tokiam žmogui duodame, nes jį gerai žinome, už jį laiduoja kredito unijos narys. Aš turiu kitų verslų, iš kurių pagrindinis – statybos, ir man į jas reikėjo investuoti pinigų. Kadangi didelių paskolų limitą jau buvau pasiekęs ir daugiau skolintis nebegalėjau, pasiūliau keliems žmonėms tapti mano verslo partneriais – jie paėmė paskolų už daugiau negu 2 mln. Lt iš kredito unijos ir investavo į mano pasiūlytą statybos verslą. Už jų paskolas aš laidavau savo šeimos turtu. Mano turimo turto vertė triskart viršija paskolų sumą. To daryti niekas nedraudžia. Nespėjau dar tų žmonių akcininkais suforminti, kai griuvo „Snoras“, nusinešdamas mūsų sąskaitoje buvusius pinigus. - Bet Palangos kredito unijoje dirbo Jūsų giminaičiai – tai sudaro prielaidas, kad paskolos gali būti išduotos ir nepatikrinus, ar asmuo tikrai bus pajėgus grąžinti. - Taip, Palangos kredito unijos valdybos pirmininkė buvo mano dukterėčia – Armanda Petrauskaitė, o žmona Reda Petrauskienė buvo paskolų vadybininkė. Tai, kad kooperatyvinėje bendrovėje dirba šeimos nariai – labiau tipiška, negu keista: pasižvalgykite į kitas Lietuvos ar užsienio kooperatines įmones. Svarbiausi unijos valdymo organai yra renkami visuotiniame susirinkime, tad aš negaliu pats paimti ir paskirti savo šeimos narių į kokius nors postus. Visų pirma, jais turi pasitikėti visi kredito unijos nariai. Mano žmona neturėjo jokios įtakos sprendžiant, ar suteikti kokiam konkrečiam asmeniui paskolą, ar ne. Tai buvo paskolų komiteto ir kredito unijos valdybos prerogatyva. Keista, kad teisėsaugininkai ima svarstyti, ar tos paskolos, kurias žmonės buvo paėmę mūsų statybų verslui, bus grąžintos ar ne. Juk blogiausiu atveju už tas paskolas atsakiau savo šeimos turtu! Tai yra mano ir visos bendruomenės pastangomis sukurtas vietinis bankelis, kad galėtume visi naudotis ir gauti geresnes finansines paslaugas negu bankuose. Tyrėjai bando taikyti unijai bankų keliamus kriterijus paskoloms gauti – juos išmanau, nes 10 metų dirbau bankuose. O unijose paskolų išdavimo tvarka yra kitokia negu bankuose – esmė yra pasitikėjimas vienas kitu.
- Kaip vertinate bandymus šiuos įvykius susieti su 2008 metais įvykusia vagyste? - Tai visiškai nesusiję. Tąkart buvo rastas įtariamasis net su įrodymais, tačiau byla buvo nutraukta, konstatavus, kad tyrėjai įrodymus surinko neprofesionaliai, jų buvo nepakankamai, ir įtariamasis buvo išteisintas. Pavogtieji pinigai buvo apdrausti, todėl mums žala buvo atlyginta. Man netelpa į galvą svarstymai, kad šią vagystę neva galėjau pats ir užsakyti – koks turėčiau būti kvailas, kad griaučiau savos sukurtos sistemos reputaciją? Kiek aš turėjau teisintis ir raminti kitų kredito unijų vadovus, kurie priekaištavo už tai, kad klientai manys, jog ir jų kasos nėra saugios, patikimos. Tai – absurdas. - Kaip su Jumis susijęs Arijus Skopas, kuris buvo suimtas kartu su Jumis? - Jis buvo mano dukterėčios draugas. Teisėsaugininkai darė kratą pas visus valdybos narius, o kadangi jie gyveno kartu – aptiko ir jo pinigų. Tačiau tie pinigai niekaip nesusiję su unija. - Kaip į šiuos įvykius reagavo Palangos kredito unijos nariai? - Sulaukiau labai daug palaikymo. Palangos kredito unijos nariai labai gerai mane pažįsta, yra patikrinę ne vienoje situacijoje, todėl jie linki man stiprybės. Mano žiniomis, įtarimai pareikšti visiems Palangos kredito unijos valdybos nariams ir dar dviem asmenims. Prieš juos visus jaučiuosi nejaukiai – nors ir nežinau, ką tokio padariau, bet išeitų, kad jiems kaip ir dėl mano kaltės tenka vaikščioti į teisėsaugos įstaigas, liudyti. Visa tai nėra malonu. Tik kai kurie mano verslo partneriai supanikavo ir nulėkė į teismą, nes aš nevykdau įsipareigojimų – kaip tai būtų įmanoma, jei pats esu suimtas, o mano ir mano šeimos, giminaičių sąskaitos, turtas areštuoti? Areštuoti ir grynieji pinigai, kuriuos teisėsaugininkai rado mano namuose, unijoje per kratą. Šitai dauguma mano verslo partnerių supranta ir jie kantriai laukia, kol atsistosiu ant kojų. Norisi tikėti, kad ateis laikas, kai Lietuvoje bus galima kurti verslus bei dirbti ir neturint „stogo“ politikoje, teisėtvarkoje, teisėsaugoje.
|
|
