Žolinė – tvirtas tradicijų saitas

Yra sakoma, kad jei nešvęsi Žolinės, visus metus, gal ir ilgiau, būsi neturtingas. Niekas nepasakys, ar vedami šio senovinio priesako, ar tikėdami šios šventės galiomis, lietuviai kiekvieną rugpjūčio 15 dieną skuba į laukus skinti žolynų ir juos su didžiausia pagarba neša bažnyčion. O bažnyčioje įstabiai persipina neatmenamus laikus siekiančios mūsų protėvių pagoniškos tradicijos ir sunkiai, tačiau užtikrintai į lietuvių širdis kelią prasiskynusi krikščionybė.

Petronėlei Giedrimienei (kairėje) ir Stanislavai Sarepinienei pasakojimus apie Žolinę perdavė jų motinos ir senelės.

Kaip pasakoja laukžemiškės Petronėlė Giedrimienė ir Stanislava Sarepinienė, Žolinės tradicijos, anot legendų, siekia dar tuos laikus, kai gyveno Švč. Mergelė Marija. Per šimtmečius papročiai ir pasakojimai buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Taip atkeliavo iki šių dienų: Petronėlei ir Stanislavai apie Žolinę pasakojo motinos ir senelės, šioms – jų promočiutės.

„Žolinė yra Jėzaus Motinos Marijos paėmimas į Dangų. Ši šventa moteris po mirties į Dangų buvo paimta su visu kūnu. Dar mano močiutė pasakodavo: Marija gulėjusi pašarvota, karstas išpuoštas gėlėmis, daugiausiai - rožėmis. Tačiau paėmus Mariją į Dangų, karste likusios tik gėlės – iškeliavo ne tik Jėzaus Motinos dvasia, bet ir kūnas. Štai kodėl į bažnyčią iki šių laikų per Žolinę einame su gėlėmis. Tarsi atkartojame Marijos laidojimo ceremoniją“, - legendą priminė P.Giedrimienė.

Pagal tradiciją į bažnyčią nešamos šventinti puokštės turi būti iš kuo įvairesnių žolynų – gražiausių darželio gėlių, vaistinių augalų, ypač javų. Kiekviena žolė puokštėje turi ypatingą reikšmę, galią ar istoriją.

„Mama visada sakydavo – į Žolinės puokštę privalu įdėti kiečio. O apie kietį legenda štai tokia. Gyvenęs kartą žmogus. Buvę dar tie laikai, kai Dievas pasakydavęs, kiek žmogui duota gyventi. Taigi tas žmogus, žinodamas, kad nebe labai daug likę jam gyvenimo, dar sumanė pasistatyti tvorą. Ją pynęs iš kiečio. Tai pamatęs Dievas paklausė, kodėl tokią netvirtą tvorą statąs. Žmogus atsakęs – o kam man tvirta, mano trumpam amžiui užteks. Nuo tada Dievas apsisprendė, kad žmogui nereikalinga žinoti, kiek jam lemta gyventi – tegu dirba savo darbus ir gyvena prasmingai“, - pasakojo S.Sarepinienė.

Moterys prisiminė, kaip jaunystėje, o kartais dar ir dabar, lenktyniaudavo su moterimis, kuri suriš gražesnę puokštę Žolinei. Moterys ir merginos darželiuose Žolinei išsaugodavo gražiausias gėles – kaip pagarbos ženklą Marijai. Duoklę gamtai, tradicijoms atiduodavo laukuose ieškodamos rugiagėlių, ramunių, dobilų, aguonų, vėdrynų, čiobrelių, rūtų, diemedžių, karklų, jurginų.

Laukžemiškiai laikosi papročių – per Žolinę visada vaišinasi namie iškepta naujo derliaus duona.

„Gėles rišti imta kiek vėliau, iš pradžių rinkti tik javai, kiečiai. Javų įberdavo į gyvulių miegas – kad būtų sveiki, išrautą varnalėšą vėliau įmesdavo į lauką – kad neželtų piktžolės. Sovietmečiu puokštes įsikišdavome į rankines ir į bažnyčią eidavome slapčiomis. Be puokštės šiukštu bažnyčioje nepasirodydavome – jei neturi puokštės, velnias uodegą į rankas įkiš. Puokštę šventinti reikia ir dėl kitų priežasčių. Labai džiaugiamės ją turėdamos, kai griaudžia perkūnas – pasmilkyta puokštė apgina nuo nelaimių. Sunkiai susirgus iš Žolinės puokštės reikia išvirti arbatos. Puokštės jokiu būdu negalima išmesti – ją reikia namuose, geriausiai užkištą už šventojo paveikslo, laikyti nuo Žolinės iki Žolinės. Seną puokštę reikia sudeginti – kas iš žemės atėję, tas turi į žemę ir grįžti“, - sakė P.Giedrimienė ir S.Sarepinienė.

Pasak senbuvių laukžemiškių, svarbus Žolinės priesakas - ne tik rimtis bažnytinėse apeigose, bet ir linksmybės. Moterys iki šiol prisimena, kokie šokiai būdavę per Žolinę senovėje, todėl džiaugiasi, jog tikrosios Žolinės tradicijos prieš keletą metų Laukžemėje vėl atgaivintos.

„Per Žolinę yra svarbu visiems susieiti – pašnekėti, pasivaišinti, pasilinksminti. Taip, sakoma, išvengsi biednystės. Juk giminės išsibarsto po visą pasaulį, nutrūksta draugystės ryšiai, o ir per darbus net kaimynai mažai laiko turi vieni kitiems. Todėl Žolinė yra ta diena, kai garbinant Mariją ir visa, kas mums reikalinga, suteikiančią gamtą, reikia pagerbti ir vieni kitus. Rasti laiko pabūti kartu, niekur neskubėti“, - teigė S.Sarepinienė ir P.Giedrimienė.

Žolinės tradicijas sumaniusi atgaivinti Kretingos kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja Aida Mikutienė įsitikinusi, kad Žolinė yra viena svarbiausių švenčių, padedanti išsaugoti bendruomeninius papročius ir socialinius bendruomenės ryšius.

Laukžemės bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė sako, kad Žolinės tradicijos tvirtina bendruomenės socialinius ryšius.

„Žolinė yra derliaus brandos, sotumo, padėkos šventė. Graži ta diena, lyg būtų atėjęs metas atsisveikinti su vasara. Iš tiesų, tai – vasaros ir rudens sandūra, metas, kai reikia padėkoti už gerą derlių, puikius metus. Kad toji padėka būtų visuotinė, raginama metus visus darbus susitikti su giminėmis, kaimynais, bičiuliais ir pasidalinti pilnatvės džiaugsmu ir gėrybėmis. Nuo Žolinių prasideda kiti darbai, atsiveria tarytum kitas metų laikas“, - sakė A.Mikutienė.

Laukžemiškiai laikosi senovės tradicijų – gerbdami žemę, žmogų, darbą, visus šventės svečius sutinka su duona.

„Dalinamės naujo derliaus duona linkėdami, kad namai būtų gausūs gėrybėmis. Trokšdami, jog kitąmet derlius būtų geras, pirmąjį kepalą apjuosiame rugių kasa. Duona įveikia visas negandas, todėl iš mūsų šventės niekas neišeina neatsilaužęs duonos. Ji visų pirma yra gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas kasdieninės duonos, burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona yra gerovės, laimės, vaisingumo simbolis. Tam, kad ant stalo būtų duonos, nueinamas ilgas kelias: pasėtas grūdas vėliau numiršta, kad pavasarį prisikeltų, tada brandinamas, kuliamas. Viskas – kaip žmogaus gyvenimas“, - pasakojo A.Mikutienė.

Pasak jos, senovėje per Žolinę būdavo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

„Tradicijos yra gyvos tol, kol bendruomenėje išlaikomi socialiniai ryšiai, puoselėjamas bendravimas. Toks ir yra jau 11 metų Laukžemėje švenčiamos Žolinės šventės tikslas: kaip prisakyta senolių, - suburti visus draugėn, pabūti kartu. Žolinė yra metas, kai susitinka seni ir jauni, kai jauni klausosi senolių pasakojimų apie papročius, o seni iš jaunimo mokosi energingai gyventi garbų ir pilnatvišką gyvenimą. Žolinė ypatinga tuo, kad laikydamiesi senųjų pagoniškų tradicijų, krikščioniškų apeigų, galime kurti savus papročius, padedančius tvirtėti ir klestėti kaimui visomis prasmėmis“, - įsitikinusi A.Mikutienė.

• Rašyti komentarą (2)