|
|
|
Išeivija konsulo darbe yra svarbiausia
„Pajūrio naujienų“ projektui, kuris skirtas Kaliningrado srity gyvenantiems lietuviams, jų galimybių puoselėti lietuvybę, lietuvišką kultūrą šeimoje ir bendruomenėje stiprinimui pritarė ir padėti jį vykdyti geranoriškai sutiko Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade generalinis konsulas Vaclavas Stankevičius. Apie Rusijos federacijos Kaliningrado srities lietuvius, pastangas išsaugoti lietuvių tautinę savimonę, kalbą ir papročius Lietuvai kaimyniniame krašte su konsulu V. Stankevičiumi kalbėjomės jam atostogaujant Palangoje.
– Nors kelias nuo Kretingos iki Kaliningrado nėra ilgas – tik 150 kilometrų, tačiau dėl jį kertančios Lietuvos ir Rusijos valstybių sienos keliauti juo dažniausiai ryžtasi prekeiviai, turistai. Grįžę pasakoja, kiek tas ar anas kaimyninėj šaly kainuoja, ką pamatę, apie praeityje čia giliai įmintas lietuviškas pėdas. O apie čia gyvenančius mūsų tautiečius beveik negirdėti. Kiek lietuvių gyvena Kaliningrado srityje? Kaip jie susitelkę? – Kaliningrado srityje yra apie 18 tūkstančių lietuvių, kai pagal 2002 metų surašymo duomenis apskrityje gyveno 955,2 tūkstančio gyventojų. Lietuviai yra išsibarstę po visą sritį. Kaliningrade jų gyvena apie 2 tūkstančius. Dauguma lietuvių į Kaliningrado kraštą atsikraustė po tremties Rusijoje, nes Sovietų valdžia grįžti į gimtąsias vietas Lietuvoje jiems buvo uždraudusi. Ieškodami įsikurti kuo arčiau Lietuvos, jie čia ir apsigyveno. Šie tvirti žmonės turi moralinę pareigą puoselėti lietuvių kalbą, papročius, etnosą ir šiandieną yra lietuvių bendruomenės Kaliningrade branduolys. – Lietuvos generaliniam konsulatui Kaliningrade vadovaujate nuo 2009 metų balandžio mėnesio. Ar spėjote pažinti išeiviją, jos problemas? – Pradėjus dirbti ir šiandieną man išeivija buvo ir yra svarbiausia. Mano, kaip generalinio konsulo, ir konsulato kolegų užduotis yra užmegzti kuo glaudesnius ryšius su visomis lietuvių bendruomenėmis – tiek oficialiai registruotomis, tiek neoficialiomis, kurios spiečiasi ir apie atokiose srities vietose atsirandančius aktyvistus. Kontaktuojame su bendruomenėmis ir pagal išgales bandome joms padėti.
Konsulate buvo nusistovėjusi tradicija su išeiviais, jų šeimos nariais ir artimaisiais bendrauti juos kviečiantis į konsulatą švęsti valstybinių, religinių švenčių, kitomis progomis. Susitikimams konsulate ir šiandieną visas progas išnaudojame, ir kai iš Lietuvos į Kaliningradą atvyksta mokslininkai, menininkai. Tačiau visų sukviesti į konsulatą negalime, tam trukdo transporto problemos, šeimų reikalai, kitiems išvykti iš namų sunku darosi dėl jų brandaus amžiaus. Todėl jau dvejus metus aš su konsulato darbuotojais, su vizas forminančiu konsulu ir konsulu, tvarkančiu pilietybės reikalus bei kultūros atašė patys vykstame pas žmones. Prieš tai savo vizitą suderiname su Rusijos valstybės vietos valdžia, susitinkame su jos atstovais. Žmones džiugina tokie susitikimai, ypač gyvenančius nuo Kaliningrado miesto nutolusiose vietovėse. Ne per seniausiai lankėmės Guseve, Nestereve, Gvardeiske. Po vasaros atostogų irgi pratęsime šį darbą. – Ar Kaliningrado lietuviai bekalba lietuviškai? – Lietuvybės vėliavą tvirtai rankose laiko vyresnė karta. Lietuviškai kalbama šeimose, bendruomenių sueigose, lietuvių kalba dėstoma 21 srities mokykloje, jos mokosi apie 800 moksleivių. Tai nėra vien lietuviai, bet ir mišrių šeimų vaikai. Štai Kaliningrado 40-ojoje gimnazijoje lietuvių kalba yra dėstoma netgi kaip užsienio. Kitose mokyklose lietuvių kalbai ir etnokultūrai per savaitę skiriama dvi, keturios ar net dešimt valandų. Yra mokyklų, kuriose lietuvių kalba ir etnokultūra – fakultatyvinis užsiėmimas. Rūpinamės, kad ten, kur kompaktiškai gyvena lietuvių ir mišrios šeimos, lietuvių kalba būtų dėstoma. Stengiamės, kad mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalbos, užmegztų ryšius su mokyklomis Lietuvoje. Ši bendrystė padeda išeivių atžaloms mokytis ir kalbėti lietuviškai, pažinti Lietuvą. Kasmet paskutinįjį balandžio šeštadienį Černiakovsko industrinėje-pedagoginėje mokykloje rengiama lietuvių kalbos olimpiada. Šiemet ji buvo jau 12-oji, joje dalyvavo 53 lietuvių kalbos ir etnokultūros besimokantys moksleiviai. Už lietuvių kalbos puoselėjimą, šio renginio organizavimą esame labai dėkingi Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkui Aleksui Bartnikui. Norėtųsi, kad lietuvių kalbos dėstymo rezultatai būtų dar geresni. Malonu, kai atvykus į mokyklą, vaikučiai bando kalbėtis lietuviškai. Tačiau kalbant apie rusų ir lietuvių kalbų mokymo paritetą, reikia pripažinti, kad rusų kalba Lietuvoje dėstoma geriau negu lietuvių Kaliningrade.Todėl tiek Lietuvos, tiek Kaliningrado valdžiai čia yra dar daug perspektyvos darbuotis. – Paminėjote Aleksą Bartniką. Ar daug tokių iškilių, lietuvybei nusipelniusių žmonių Kaliningrado srityje? – Aktyvūs ne visi. Yra branduolys: Laima Miščeriakova, ilgą laiką buvusi Kaliningrado miesto lietuvių bendruomenės pirmininkė, dabar vadovauja sekmadieninei mokyklai, veikiančiai prie parapijos, yra šios mokyklos mokytoja. Prieš metus Kaliningrado bendruomenei ėmėsi vadovauti Valdas Ryžkovas. Algirdas Karmėlavičius lietuvių kalbą ir etnokultūrą dėsto 35-ajame Kaliningrado licėjuje, muzikantas vadovauja vyrų ansambliui „Penkie vaikia“. Ansamblis gerai žinomas apskrityje ir už jos ribų, taip pat ir Lietuvoje. Kadangi populiarina lietuvišką dainą, žodį, konsulatas ansamblio išvykoms suteikia transportą. Didžiuojamės Rūta Leonova – pripažinta rašytoja, vertėja, sukūrusia Kaliningrado lietuvių himną. Lietuvių katalikų parapijos stipriausios Sovietske ir Kaliningrade, kur tarnauja visų mylimas kunigas Anupras Gauronskas. Lietuviai ištikimi savo tikėjimui, maldose prisimena Lietuvą. Lietuvybei nusipelniusi yra ketvirtus metus Kaliningrade dirbanti profesionali lituanistė Violeta Lopatienė, gera vadybininkė, aktyvi visuomenininkė. Išlaikyti lietuvių tautinę savimonę, kalbą, tradicijas padeda lietuvių draugijos ir jų aktyvistai, kitos organizacijos. – Skatinate Lietuvos ir Kaliningrado moksleivių draugystę. Kretingos rajono savivaldybė yra pasirašiusi sutartį ir bendradarbiauja su Polesko miestu, o šiemet tokią pat dviejų miestų bendradarbiavimo sutartį pasirašė į Kretingą kartu su jumis atvykęs Gvardeisko meras Aleksandras Baderis ir Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika. Kiek toks bendradarbiavimas yra naudingas Kaliningrado lietuviams? – Skatiname susigiminiavusių Lietuvos ir Kaliningrado miestų judėjimą, ypač tų, kur yra lietuvių bendruomenės. To pavyzdys yra Gvardeiskas. Mintis, kad šis miestas susidraugautų su Lietuvos miestu, kilo, kai konsulato komanda aplankėme Gvardeisko lietuvių bendruomenę, kuriai vadovauja Vanda Čiursina, beje, kilusi iš Palangos. Gvardeiskas ir Kretinga pasirašė sutartį, todėl manau, kad mūsų tautiečiai turės daugiau galimybių pabendrauti su Lietuva. Lietuvoje gyvenantiems lietuviams irgi yra svarbu pažinti Kaliningrado kraštą, jo istorinį paveldą, kuris alsuote alsuoja lietuvybe. Užtenka paminėti tokias čia gyvenusias ir dirbusias iškilias asmenybes kaip Kristijoną Donelaitį, Tolminkiemio kleboną, poemos „Metai“ sukūrėją, Martyną Mažvydą, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorių, Liudviką Rėzą, pirmąjį šio krašto universiteto rektorių (jam pastatytas paminklas, bent mano akimis yra gražiausias Kaliningrade), Vydūną, Kuršaičius. Iš čia – tuometinės Prūsijos – į carinės priespaudos Lietuvą knygnešiai rizikuodami gyvybe nešė rašytą lietuvišką žodį. – Ar Kaliningrado srityje gyvenantys rusų tautybės žmonės domisi lietuvybe, jos išlikimu krašte, lietuvių judėjimu? – Jiems įdomu. Kviečiamės ir jie atvyksta į mūsų valstybės švenčių bei kitus renginius. Dirbdamas Kaliningrade pastebėjau, kad Kaliningrado rusai neblogai išmano mūsų Lietuvos istoriją. Kaimynai lanko Lietuvą, ypač žavisi tvarka Lietuvoje, išvystytu turizmu. – Koks didžiausias iššūkis puoselėjant lietuvybę Kaliningrade? – Kaip lietuvybe uždegti lietuvių ir mišrių šeimų jaunimą. Jaunimas kartkartėmis prisijungia prie vyresnės kartos organizuojamų renginių. Tačiau jauni žmonės yra labai pragmatiški, pirmiausiai jie ieško verslo ryšių, kaip užsidirbti. Tačiau neprarandu vilties, kad lietuvybės vėliavnešių Kaliningrade sėjama sėkla anksčiau ar vėliau sudygs ir jaunų žmonių širdyse.
|
|
