|
|
|
Dviračių žygis – gurkšnis gamtos ir istorijos
Vasaros be dviračių žygių nebeįsivaizduojančios vydmantiškė Inga Skipariutė ir kretingiškė Adrijana Bruzdeilynaitė ką tik parsivežė įspūdžių iš kelionės, kurios svarbiausias tikslas buvo apsilankyti Bresto tvirtovėje Baltarusijoje. Jau antrąkart su bendražygiais šioje šalyje keliavusios dviratininkės teigė ten pajutusios stiprią sovietizmo dvasią, kurios neužgožia nė europietiška infrastruktūra.
„Bresto tvirtovė paliko didelį įspūdį – ir dabar prisiminus ten matytus vaizdus ir pasakojimus, nejučia ima kauptis ašaros. Tai krauju permirkusi žemė. Ir ten fotografuojantis nesinori šypsotis prieš objektyvą“,- pasakojo I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė, kurios į dviračių žygį, suorganizuotą Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro, leidosi drauge su dar dešimt bendraminčių iš Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos bei Šakių. Tai buvo antroji I.Skipariutės ir A.Bruzdeilynaitės kelionė dviračiais į Baltarusiją su šia draugija. Iš viso žygyje praleidę visą savaitę, šįkart dviratininkai iš Lietuvos įveikė 950 km ilgio maršrutą, besitęsusį per Lietuvą, Baltarusiją ir Lenkiją, daugiausiai laiko ir dėmesio skirdami būtent Bresto tvirtovei. „Kai nuotraukas iš šios kelionės pamatė mūsų draugai – nemažai jų prisiminė patys vaikystėje ten buvę. Pamiršti įėjimą į memorialinį kompleksą puošiančios masyvios penkiakampės žvaigždės arba tvirtovės teritorijoje esančių galingų skulptūrų „Troškulys“ ir „Drąsa“ yra neįmanoma. O dar visur skambanti gedulinga muzika ir mūšio garsai, laikrodis, kurio rodyklė sustojo tą akimirką, kai tvirtovė buvo susprogdinta, – visa tai vaizdingai perteikia karo nuotaikas ir sukuria gana slogią atmosferą. Ją, atrodė, išsinešėme kartu su savimi, nes ir vakare dar tvyrojo liūdna susimąstymo nuotaika“,- savo įspūdžius perteikė A.Bruzdeilynaitė ir I.Skipariutė. Vis dėlto net ir šioje vietoje – Bresto tvirtovės muziejuje, pasakojo A.Bruzdeilynaitė, neišvengta ir taip Baltarusijos žmonių mėgstamos, mūsų akimis, kičinės puošybos. „Kai į Bresto tvirtovę sugrįžome naktį – jos fasadas degė įvairių spalvų lemputėmis, tarsi ten ir likusiomis kabėti dar nuo kalėdinių švenčių. Šitoks kičas net ir tokioje įstabioje vietoje Baltarusijoje eilinį kartą mus nustebino“,- šypsojosi prisiminusi A.Bruzdeilynaitė. Lygiai taip pat dviratininkės iš Kretingos, nors jau ir buvo anksčiau viešėjusios Baltarusijoje, nustebdavo susidūrusios su mums jau pamiršta klientų aptarnavimo kultūra. „Brestas yra vienas didžiausių Baltarusijos miestų. Jo centrą kerta pėsčiųjų alėja, primenanti Kauno Laisvės alėją, - vaikščiodamas ja ir žvalgydamasis į įstaigas, jų iškabas, žmones, gali pamanyti, kad esi Europos mieste. Tačiau tai - tik pirmas įspūdis. Pakanka įeiti į kurią nors parduotuvę, kavinę pietų metu arba vakare – niekas neskubės tavęs aptarnauti“,- pasakojo I.Skipariutė. Keliautojai iš Lietuvos patyrė, kad klientų aptarnavimo sferoje dirbančių įstaigų darbo valandos gerokai trumpesnės negu Lietuvoje, o pietų pertrauka darbuotojams gali trukti ir dvi-tris valandas. „Mums – pietūs“,- atšaudavo kavinių darbuotojos, pačios susėdusios prie staliukų ir besistiprinančios, kai žygeiviai iš Lietuvos jų pasiteiraudavo, ar juos kas nors ketina aptarnauti. „Betgi pietų metu kavinės ir sulauktų daugiausiai klientų – o jos tą laiką kaip tik ir nedirba. Toje šalyje visi yra aprūpinti darbo vietomis, todėl, matyt, nėra nė būtinybės per daug dėl to stengtis,- svarstė A.Bruzdeilynaitė, kurią su bendrakeleiviais smagiai nustebino ir į „kokakolą“ labai panašus gėrimas „Belakola“. – Pokštavome, kad turbūt Baltarusijoje „Kokakola“ ir buvo sugalvota gaminti. Keistoka buvo matyti ir tai, kaip lentynoje stovi keli pilni limonado buteliai, o vienas – akivaizdžiai nugertas. Bet ir jis pardavinėjamas už tokią pačią kainą. Dėl to perkant reikia pasižiūrėti, ar bandelė nėra „pamažinta“. „Ten niekas nesistebi, ir jei parduotuvė dirba tik tris dienas per savaitę. Kartais atsidūręs kokiame Baltarusijos kaime iš alkio gali dviratį suvalgyti, bet niekur nerasi veikiančios parduotuvės, kad galėtum ką nors nusipirkti užkąsti“,- juokėsi I.Skipariutė. „Šįkart buvome labiau patyrę keliautojai ir turėjome daugiau laiko pasižvalgyti aplink: visi pasidžiaugėme, kad Baltarusijoje daug gražių moterų ir spalvingų sodybas puošiančių tvorų. Du metrai – geltoni, du – oranžiniai, tada – mėlyna, žalia ir kokios tik nori spalvos. Myniau dviratį ir galvojau: nejaugi ir žiemą tie Baltarusijos kaimai tokie spalvoti, ar jų visą margumą spėja sniegas paslėpti“,- kalbėjo A.Bruzdeilynaitė. „Atsigauna širdis į tas spalvotas tvoras bežiūrint,- bendrakeleivei pritarė ir I.Skipariutė. – O už sodybos tvoros, prie kelio, kuris ir yra gyvenvietės ašis, pastatyti suoliukai, ant kurių sėdi močiutės ir seneliai. Tokių „sėdinčių suoliukų“ gatvėje daugiau niekur neteko matyti“. Dviratininkų kompanija, kurios branduolys į Baltarusiją drauge keliavo jau antrą kartą, šįkart davė daugiau laisvės vienas kitam – savarankiškai ar pasiskirstę mažomis grupelėmis jie apžiūrėdavo vietovę, o sutartą valandą susitikdavo prie Lenino paminklo, kuris stovi kiekviename didesniame kaime ir mieste. Nakvynei dviratininkai ieškodavo vaizdingos vietos gamtos prieglobstyje, kur pasistatydavo savo palapines, tačiau viena stovyklavietė joms paliko ypač ryškų prisiminimą. „Antra nakvynė. Jokio ežero arti nėra. Tik kažkokia bala. Nebeturėdami laiko įsikūrėme prie jos. O rytą jaučiu – kažkas verčia palapinės sieną ir kad užbliaus! Išlindom visi iš savo palapinių ir matome, kaip po mūsų daiktus avys, žąsys, kalakutai drąsiai rausiasi. Visa gyvūnija mums ant galvos“,- juokėsi I.Skipariutė. Dar vieną gamtos pokštą teko patirti A.Bruzdeilynaitei, kai jai, su dar dviem dviratininkais atsilikus nuo pagrindinės grupės ir bevažiuojant Belovežo giria, užklupo smarki liūtis. „Iš pradžių dar bandėme slėptis po medžiais, bet pamatę, kad nuo lietaus nepabėgsime, sėdome ant dviračių. Keistas jausmas, kai mini dviratį, bet per lietaus sieną savo paties dviračio vairo negali matyti. Mūsų trijulė į stovyklą atvyko permirkusi iki paskutinio siūlo, o nusiavę pirmiausiai iš batų išpylėme vandenį“,- pasakojo A.Bruzdeilynaitė. Belovežo giria, kuri yra didžiausias Europoje reliktinis lygumų miškas, A.Bruzdeilynaitę ir I.Skipariutę sužavėjo savo atmosfera – plotu neaprėpiama giria, tankmėje slepianti pelkynus, joms priminė tarsi raganų ir pabaisų šalį. Važiuodamos girią kertančiu 40 km ilgio keliuku, I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė spėjo pastebėti didelę stumbrų populiaciją, įvairių saugotinų rūšių gyvūnų bei Senio Šalčio rezidenciją, kuri atklydėliams padovanoja dar daugiau mistikos. A.Skipariutei didelį įspūdį paliko ir Kosavos mieste, kuris yra Bresto srityje, išlikę grafų Puslovskių rūmų griuvėsiai bei Ružano rūmai, kurie buvo Sapiegų giminės rezidencija, pastatyta XVII - XVIII a. „Arkinė puslankiu pievą juosianti siena ir didingas fasadas“,- architektūriniu paveldu grožėjosi I.Skipariutė, pasidžiaugusi, kad didelė dalis senovės pilių ir tvirtovė Baltarusijoje yra sėkmingai restauruojamos. „Per tokias keliones didžiausias turtas, kokį įgyjame, – tai pažintis ir draugystė su žmonėmis. Bendras pomėgis mus visus suvienija žygiui, nors gyvenime esame visi skirtingi. Ir sugrįžę į namus tarpusavyje nebebendraujame, tačiau artėjant vasarai ir vėl sulaukiame vienas kito pasiūlymų sėsti ant dviračio ir į juos negali atsakyti „ne“,- kalbėjo A.Bruzdeilynaitė. – Matome, kaip mūsų draugijoje kaskart atsiranda ir naujų veidų. Nereikia bijoti naujų išbandymų – dviračiu nuvažiuoti į Baltarusiją - anoks žygdarbis. Tokia kelionė daugeliui yra įveikiama, jei tik pamirši savyje esančius vidinius „stabdžius“. Dviratininkų kelionės maršrutas: Lietuva (Druskininkai) – Baltarusija (Skidziel - Slonim - Brest - Belovežo giria) – Lenkija (Lipsk) – Lietuva (Druskininkai) Norintys keliauti drauge su Kretingos dviratininkų klubu „Tolumos“ su jo nariais gali susisiekti el. paštu adresu - kretinga@gmail.com .
|
|
