|
|
|
Atstatė koplyčią - dėkojo už išgelbėtą gyvenimą
Kretingiškis 80-metis Vladas Sungaila senosiose miesto kapinėse ėmėsi iniciatyvos atstatyti smengančią šimtametę koplyčią. „Dabar gyvensiu ramiai: kol esu gyvas, norėjau pamatyti koplyčią restauruotą. Tai – mano padėkos ženklas Marijai už daug sykių išgelbėtą gyvybę“, - sakė vyras.
Pašaukė vidinis balsas Po I pasaulinio karo už Tiškevičių koplyčios išsiplėtusiose miesto kapinėse buvo pastatyta medinė koplytėlė su Dievo Motinos skulptūra. Ilgainiui šis, nesyk perdažytas ir remontuotas vietinės reikšmės liaudies architektūros paminklas trūnijo ir nyko, kol šį pavasarį nukleipusi koplyčia krito į akį V.Sungailai. „Kiek sykių ėjau pro šalį, matau – koplyčia vis tupiasi ir tupiasi. Ir vis pagalvoju: kažin, ar bepamatysiu ją atstatytą. Marijos skulptūra ten – labai įspūdinga: stovi ji ant žemės rutulio, o po kojomis – gyvatė. Galvoju, kas galėtų sutvarkyti koplyčią: gal valdžia, o gal – verslininkai. Tik staiga – vidinis balsas klausia: „O tu ar negali?“ Pradėjau derėtis su savimi, kad mano pensija – kukli. Vėl uždaviau sau klausimą, kokiais sunkais laikais - karo, pokario - gyvenai ir išgyvenai, kiek sykių buvai išgelbėtas, o už padėką Dievo Motinai šiandien negali atstatyti koplytėlės?“ - vidinio balso, paskatinusio imtis iniciatyvos, priekaištų neslėpė kretingiškis. Tuomet parapijos klebonas Evaldas Darulis nukreipęs jį pas Kretingos rajono paminklotvarkininką Algirdą Mulvinską. Jiedu sykiu aptarę, kad pagal pirmosios koplyčios panašumą pastatys naują, o Marijos skulptūrą paliks senąją. Sykiu išpylę pamatus. „Tik aš norėjau padirbinti naują – Šiluvos Mariją, bet prisakė palikti istorinę skulptūrą“, - sakė V.Sungaila. Kentėjo nuo abiejų pusių Vyras neslėpė, kad nuo vaikystės jo šeimoje buvo įskiepyta maldomis prašyti Marijos užtarimo. „Kiek sykių ji išgelbėjo visą mūsų šeimą ir mane patį – išvengėme Sibiro tremties, o ir saviškių buvau vadintas išdaviku“, - sunkius pokario išbandymus prisiminė V.Sungaila. Po karo jiedu su tėvu Juozu padėjo partizanams – slapčiomis iš Klaipėdos krašto, kur karo pabaigoje vyko kovos, buvo prisivežę ir po akmenų krūvomis savo vienkiemyje paslėpę ginklų, kuriuos ir atidavė į mišką išėjusiems partizanams. Sykį partizanai ilsėjosi pas juos daržinėje, kai iš kitos kiemo pusės užėjo stribai. „Partizanai išsirausė javuose guolį, o stribai mamai liepė lipti ant viršaus. Ši nepasimetė: sako, lipkit patys - aš žinau, kad ten nieko nėra. Stribai tik prakėlė dangtį ir nulipo nuo kopėčių. Baisu net pagalvoti, jei juos būtų suradę – būtų supleškinę visus“, - samprotavo pašnekovas. Praėjo kiek laiko - žadėtos amerikonų pagalbos nesulaukta, o V.Sungailai atėjo metas į kariuomenę. „Pasilik pas mus, būsim amerikonų apdovanoti. Ar okupantams nori tarnauti, priekaištavo jie. Sakau, ginklų nebeturime – pražūsime visi, o namiškius išgrūs į Sibirą“, - taip kretingiškis sakė apsisprendęs dėl savo ir šeimos išgyvenimo. Sovietų kariuomenėje, neslėpė vyras, irgi badė pirštais, kad iš banditų krašto - per savaitę po 2 kartus kviesdavo į štabą tardyti. Nelaimingų atsitikimų virtinė Sovietinėje tarnyboje, tvirtino V.Sungaila, jis net dusyk išvengė mirties. Pirmąkart šiaurėje, Archangelsko srityje, miškų apsuptyje tiesiant geležinkelį nukirstas medis pataikė į galvą. „Kelią tiesėme tyruose, kur net spanguolė neaugo, sprogdindavome kalvas. Ten buvo suvaryta visa geriausia sovietinė technika, nes rusus gąsdino amerikiečių puolimu. Su paprastais kareiviais viršininkai nesiskaitė: gyvus marino badu - mūsų maistą karininkai iškeisdavo į „samagoną“. Iš 75 kg ten besvėriau vos 42 kg“, - prisiminė pašnekovas. Po Stalino mirties kareivius permetė į Krasnojarsko sritį, kur viduržiemio šaltis spaudė ligi 50 laipsnių, statė miestą. „Dabar to miesto - jo kodas buvo Krasnojarsk 26 - žemėlapyje nerandu. Dirbdamas per lietų su pilote užkliuvau už atviros elektros srovės laidų - atsipeikėjau ligoninėje“, - sakė jis. Paskutinįsyk nelaimė V.Sungailą užgriuvo Kretingoje – važiuojantį dviračiu aplankyti tėvų kapų iš užpakalio partrenkė automobilis. „Atsibudau ligoninėje, galvoju – rojus, dangus, o seselės – angelai. Kažką pasakyti norėjau, neišėjo - buvo sutrenkta galva, išsukta koja“, - jau pusiau juokaudamas į savo gyvenimo nuotykius pažvelgė vyras. Šiandieną V. Sungaila tvirtai įsitikinęs, kad Dievo Motina, išgelbėjusi jį skęstantį dar ankstyvoje vaikystėje, globojo visą netrumpą gyvenimą. O jo iniciatyva bei lėšomis baubliškio meistro Vytauto Končiaus sukaltą koplyčią per artėjančią Žolinę norįs ir pašventinti.
|
|
