Nesenstanti Salantų tradicija

Dviguba Salantų šventė – šešiolika metų besitęsianti ir subrandinta idėja, pamarginta tradicijomis, be kurių savo krašto neįsivaizduoja nė vienas tikras salantiškis. Kokie Salantai be futbolo, Salantų pyrago ar garsiųjų Porciunkulės atlaidų – šie lyg akmenys tvirti papročiai šiemet sužibo ir naujomis spalvomis.

Šešiolika metų gyvuojančią tradiciją per Porciunkulės atlaidus paminėti ir Salantų miesto gimtadienį tęsia Salantų kultūros centro direktorė Stasė Preibienė ir Salantų miesto seniūnijos seniūnas Kazimieras Galdikas.

Pagrindinėmis gatvėmis, kurios skambėjo nuo meno kolektyvų muzikos bei tautodailės ir amatų mugės šurmulio, salantiškiai bei pas juos suvažiavę giminės, draugai traukė Salantų bažnyčios link. Čia jų laukė ne tik Dievo žodis, kurį skelbė Porciunkulės atlaidų proga į Salantų bažnyčią atvykęs buvęs jos klebonas Vytautas Gedvainis, bet ir dabartinio klebono Petro Smilgio paskelbta naujiena – nuo šiol ne tik prieš pamaldas, bet ir kasdien vidurdienį Salantuose sugaus varpai.

P.Smilgys „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad tokia galimybė atsirado, įrengus elektroninį varpų valdymą. Užprogramuotas mechanizmas automatiškai kasdien 12 val. suskambins varpus – tai, anot klebono, bus ne tik ženklas dirbantiesiems atsitraukti pietų pertraukai, bet ir katalikams kasdienybės reikaluose skirti laiko maldai – vidurdienį reiktų sukalbėti „Viešpaties Angelo maldą“.

Iki šiol varpai buvo valdomi distanciniu būdu – pamaldoms besirengiantis zakrastijonas Edmundas Juška atidžiai sekdavo laiką, kada paspausti varpų skambesį įjungiantį mygtuką.

Dvasinis derlius

„Per Porciukulės atlaidus yra prasminga atnaujinti ryšį su savo bažnyčia“,- kokią prasmę kiekvienam katalikui suteikia Porciunkulės atlaidai, teigė P.Smilgys.

„Porciunkulės atlaidai yra ypatingi – nuo senų senovės čia, į Salantų bažnyčią, susirinkdavo ne tik arčiau gyvenantieji, bet ir arkliais kinkytais vežimais suvažiuodavo žmonės iš toliau. Pamenu, kaip bažnyčios link vinguriuodavo ilgiausios tos vežimų eilės, kiti arklius palikdavo savo giminaičių, pažįstamų kiemuose, į kuriuos sugrįžę po šv.Mišių dar neskubėdavo skirstytis, visi šnekučiuodavosi su giminaičiais, kaimynais. Ir mugės būdavo: pyragų, saldainių – buvo iš ko rinktis lauktuvių namuose likusiems namiškiams. Nuo to laiko ir garsėja Salantai savo pyragais,- prisiminimais pasidalijo salantiškė Aldona Anužienė, kuri kartu su dar 15 moterų yra bažnyčios savanorė ir prieš kiekvieną religinę šventę pasirūpina Dievo namų jaukumu. – Porciunkulės atlaidai – tokiu metu, kai visi darbai jau nudirbti ir galima rasti laiko atokvėpio minutei, susimąstymui. Laukuose jau subrendęs derlius – laikas įvertinti ir pasidžiaugti ir savo dvasiniu derliumi. Juk jei dirbsi be dvasios, be tikėjimo, ir darbai taip nesiseks.“

Garsiuoju Salantų pyragu prekiavusios Laima Tamolytė (kairėje) ir Agnė Šiaulytė sakė, kad specialiai šventei buvo iškepta daugiau pyragų – juos pirkėjai skubėjo įsigyti ką tik atvežtus iš kepyklos ir dar šiltutėlius.

Šie Porciunkulės atlaidai, anot A.Anužienės, yra ypatingi ir tuo, kad šįkart buvo galima įsigyti ir Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios šimtmečiui skirtą knygą. „Šiandien čia suvažiavo ir po kitus miestus bei šalis išsibarstę salantiškiai – jiems knyga bus brangus prisiminimas apie savo bažnyčią“, - mano A.Anužienė.

Apie prisiminimų svarbą, o tiksliau – vienas kitam nenutylėtą padėkos žodį, savo pamoksle kalbėjo buvęs Salantų klebonas Vytautas Gedvainis, kuris šiuo metu dirba Pagėgių parapijoje. Kunigas pasirūpino, kad žmonių, kuriuos iki ašarų sujaudino jo nuoširdus pamokslas, dvasią pakylėtų ir giesmės, kurias atliko Pagėgių bažnyčios choras.

Dabartinis Salantų bažnyčios klebonas P.Smilgys, pasidžiaugęs V.Gedvainio atvykimu, teigė, jog taip jis išlaikąs tradiciją – į Porciunkulės atlaidus pasikviesti seniau čia dirbusius klebonus.

Išlaiko „kartelę“

Salantų miesto seniūnijos seniūnas Kazimieras Galdikas teigė, kad idėja švęsti Salantų miesto gimtadienį per Porciunkulės atlaidus buvo mokytojo Felikso Grabio idėja. „Jis pasakė, jog priežastis paprasta – per Porciunkulę niekada nelyja. Ir tikrai – per šią dvigubą šventę gero lietaus nesam turėję“,- pašmaikštaudamas Salantų šventės istoriją prisiminė K.Galdikas.

Anot K.Galdiko, Salantai buvo pirmieji Kretingos rajone, kurie 1996 metais sumanė iškilmingai atšvęsti miesto gimtadienį. Šiemet miestui sukako jau 456-eri.

„Nebegalime nuleisti savo kartelės ir kasmet stengiamės išlaikyti tas tradicijas, kurios Salantuose prigijo. Per mugę koncertuoja mūsų Salantų kultūros centro kolektyvai, kurių turime išties daug – kuo geriau pasirodyti savai publikai jiems yra didelė atsakomybė. O į koncertą vakare stengiamės pasikviesti profesionalius ir garsius atlikėjus. Kasmet laikomės principo, kad šventė negali būti prastesnė negu pernai,- pasakojo Salantų kultūros centro direktorė Stasė Preibienė. – Tačiau kasmet surengti įspūdingą šventę nėra paprasta. Nelengva prašyti rėmėjų paramos, tačiau be jos, vien iš savo pinigų šventė būtų kur kas skurdesnė. Kad ir fejerverkai – juk jų galėtų ir nebūti. Bet paklauskite, ką tuomet mums pasakytų salantiškiai“.

Porciunkulės atlaidai neįsivaizduojami be bažnytinės procesijos.

Salantų šventėje, kaip ir kasmet, neliko nepastebėti ir gražiausių sodybų šeimininkai. Šešiems jų – Aldutei ir Arvydui Venslauskams, Stanislavai Jonutienei, Zofijai ir Simonui Pučkoriams, Irenai ir Antanui Baltriukams, Danutei ir Vaclovui Šiauliams bei Valei ir Algiui Vaičiams buvo įteiktos mero Juozo Mažeikos padėkos, o dar dvidešimtį aplinkos grožio puoselėtojų pagerbė Salantų miesto seniūnas K.Galdikas. „Salantuose daug gražių sodybų, ir jų – vis daugiau. Komisija stengėsi įvertinti tuos, kurie nesivaiko kičinės mados ir sėklų bei daigų užsiaugina patys, taip puoselėdami daržininkystės ir sodininkystės tradicijas. Tad manome, kad jiems patiks ir mūsų suorganizuota dovana – ekskursija į Klaipėdos botanikos sodą“,- teigė S.Preibienė.

Tvirta Salantų tradicija – kasmet Salantų parko stadione įvykstantis futbolo turnyras „7x7“, kuriame šiemet dalyvavo trys vyrų komandos: I vietą iškovojusi jaunimo komanda, II vietą – veteranų bei III vietoje likusi jaunių komanda.

Sporto organizatorius Romualdas Leknius pasidžiaugė, kad specialiai dėl futbolo turnyro šįkart į Salantus sugrįžo ir buvę salantiškiai iš kitų miestų bei užsienio šalių.

Mugėje – autentiški darbai

Anot S.Preibienės, šventės rytą didelis netikėtumas buvęs tai, kad į mugę atsisakė atvažiuoti apie pusę iš daugiau kaip 40 anksčiau užsiregistravusių jos dalyvių. „Dar vakare sukome galvas, kaip juos visus sutalpinti – vietas skirstėme kuo ankščiau“,- apie organizatoriams tenkančius iššūkius pasakojo S.Preibienė.

Vis dėlto, nors ir mažesnė mugė, negu tikėtasi, tačiau ji prekių gausa viliote viliojo pirkėjus.

Čia, kaip ir kasmet, ant prekystalių gardžius ragaišius, pyragaičius ir kitokius kepinius, tarp kurių garsiausias – „Salantų pyragas“, rikiavo Rūtos Šiaulienės įmonės prekiautojos Agnė Šiaulytė ir Laima Tamolytė.

„Pyragus jau nuo 2-3 val. ryto kepame, kad mugėje būtų tik švieži ir šilti. Kai jau pyragų nuo prekystalių ima sparčiai tirpti, čiumpame telefonus, kad jų vėl tiesiai iš kepyklos mums atvežtų“,- pasakojo pašnekovės, kurių prekiaujamam „Salantų pyragui“ maždaug prieš mėnesį buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

Pasisekimu mugėje džiaugėsi ir Dienos veiklos centro Salantų padalinio socialinė darbuotoja keramikos užsiėmimams Rima Vengalienė. „Sužinoję, kad jų darbas buvo nupirktas, mūsų centro lankytojai labai savimi didžiuojasi – tai jiems suteikia pasitikėjimo,- pasakojo R.Vengalienė. – Mes ir siūlome žmonėms to, ko jiems reikia: pavasarį lipdome vazonus gėlėms sodinti, vasarą – įvairius suvenyrus, saldainines, vazas gėlėms merkti. Na, o mūsų žaislai, pagalvėlės, susiūti iš audinių skiaučių, visuomet pageidaujami. Ir visi mūsų darbai – vienetiniai ir savaip gražūs, nes kiekvienas autorius turi savitą stilių.“

Antrą kartą Salantuose viešėję tautodailininkai medžio drožėjai Benisė ir Romanas Vagnoriai iš Telšių pasakojo, kad jiems miela šio miesto atmosfera. „Dalyvaujame ne tik mugėse, bet ir parodose – visur, kur galime pristatyti tautinį paveldą, kurį, perėmę iš protėvių, puoselėjame mes. Mūsų šeimoje yra šeši tautodailininkai, o meilę medžiui jau perima ir mūsų vaikų antrosios pusės“,- pasakojo B. ir R.Vagnoriai.

• Rašyti komentarą (5)