|
|
|
Auksas neužgožė kuklumo
Darbėniškiai savo kraštietį krepšinio trenerį Kazį Maksvytį pasitiko ne tik su pučiamųjų orkestru, ąžuolo vainiku, progine austa juosta ir lietuviška duona. Šia proga suorganizavę ir vaikinų krepšinio turnyrą, bendruomenės tarybos nariai niekaip K.Maksvyčio neįstengė įkalbėti, kad šis turnyras būtų pavadintas jo vardu. „Yra už mane daug labiau nusipelniusių žmonių, kurių vardais galėtume pavadinti turnyrus. Neatsisakau padėti šito krašto krepšininkams – pasižadu juos pagloboti ir labai džiaugiuosi šiandien stadione matydamas tiek daug jaunų žmonių. Šitiek jų net mano mokykliniais laikais nebuvo. Mano svajonė yra matyti kuo daugiau sportuojančio, o ne laiką Darbėnų aikštėje leidžiančio jaunimo. Ir galbūt šis krepšinio turnyras būtų puiki to pradžia. Tačiau jį pavadinti mano vardu – dar gerokai per anksti“,- tokio bendruomenės pasiūlymo kuklinosi K.Maksvytis, kuris pelnė auksinio trenerio vardą, kai jo treniruojama 1992 metais gimusių vaikinų rinktinė šiemet Europos jaunimo čempionate laimėjo auksą – jau penktąjį, kalbant apie Europos ir Pasaulio čempionatus, savo karjeroje. Turnyras taps tradicinis „Jeigu nori muštis – lazdą rasi, jei nori švęsti – progą irgi rasi“,- sakė rajono tarybos bei Darbėnų bendruomenės tarybos narė Jūratė Laučiūtė, pasidžiaugusi, kad šįkart proga pasveikinti K.Maksvytį – ne tokia jau ir maža. Prisiminusi, kaip pernai spontaniškai ir smagiai darbėniškių buvo gimtinėje sutiktas K.Maksvytis, kurio tąkart treniruota rinktinė pelnė Pasaulio jaunimo čempionato auksą, J.Laučiūtė drauge su kitais bendruomenės tarybos nariais nusprendė šįkart garsų trenerį pagerbti ne įspūdingu sutikimu, bet susitikimu. Gražiai sutapo, kad kaip tik Darbėnų jaunimas parodė iniciatyvą, jog būtų surengtas gatvės krepšinio turnyras „3x3“– šį norą ir ryžosi įgyvendinti Darbėnų bendruomenės tarybos pirmininkas Rimantas Benetis bei sporto entuziastas Audrius Ruikis, saviškių pavadintas turnyro širdimi ir šerdimi.
Krepšinio turnyro idėją pasveikino ir K.Maksvytis, kurio vadovaujamos komandos laimėjimai davė impulsą šiai sporto šakai gyvuoti ir Darbėnuose. „Tikiuosi, kad šis krepšinio turnyras, tegu ir ne Kazio Maksvyčio taurei laimėti, Darbėnuose bus tradicinis, tačiau vien tai, kad žaidėjai turi galimybę pabendrauti su garsiuoju treneriu, išgirsti jo komentarus, jiems yra didelė garbė. Šįkart azarto rungtynėms suteikia ir tai, jog tuo pat metu vyksta Londono olimpinės žaidynės, kur dalyvauja ir mūsų šalies rinktinė“,- kalbėjo A.Ruikis, pasidžiaugęs, kad šįkart turnyre panoro dalyvauti dešimt vyrų komandų, iš kurių trys – jaunimo amžiaus grupėje. R.Benečio manymu, krepšinio turnyras galėtų tapti ne tik tradicinis, bet ir kasmet – vis masiškesnis. „Jame galėtų dalyvauti ir ne tik darbėniškiai – galbūt čia panorės atvykti ir krepšinio mėgėjai iš kitų rajono gyvenviečių“,- svarstė R.Benetis. Puoselėja bendruomeniškumą R.Benetis pasakojo viešėdamas Italijoje turėjęs galimybę sudalyvauti vienos gyvenvietės duonos šventėje, kuri jį pakerėjo kaimynišku bendruomeniškumu. Pamatytas pavyzdys jį įkvėpė daugiau bendruomeniškų renginių suorganizuoti ir Darbėnuose. „Ir šįkart susitikimą su Kaziu surengėme niekieno neprašydami paramos – patys darbėniškiai pagelbėjo kas kuo galėjo,- kalbėjo Darbėnų bendruomenės pirmininkas. – Ir šįkart bendruomenės taryboje nutarėme, kad surengsime ne tik krepšinio turnyrą, bet ir visus, ne tik rėmėjus ar kviestinius svečius, pakviesime prie bendro stalo – kad visi turėtų progos pabendrauti su Kaziu Maksvyčiu. Taip ir ugdomi kaimyniški santykiai“.
„Bediskutuodami bendruomenės taryboje, visi pajutome: kalbame apie tą patį – norime ne tik kultūros darbuotojų, seniūnijos ar mokyklos suorganizuotų švenčių, bet ir mūsų, bendruomenės, švenčių. Jose dalyvauja ir Darbėnuose esančių įstaigų darbuotojai, tačiau ne kaip oficialūs asmenys, o kaip bendruomenės žmonės,- teigė J.Laučiūtė. – Kitus kritikuoti lengviausia – gerai žinome, ką kiekviena įstaiga neva privalėtų daryti. O kam laukti, kol kažkas kažką mums padarys? Imkimės darbo patys – juk bendruomenės misija yra pastebėti žmogų, jam padėti.“ Titulas įpareigoja Gimtinėn su šeima sugrįžusį K.Maksvytį darbėniškiai pasveikino ne tik su paskutiniąja jo treniruotos jaunimo rinktinės pergale – dar prieš tai jam Kretingos rajono taryba, Darbėnų seniūnijos pasiūlymu, suteikė Kretingos rajono Garbės piliečio vardą. „Nesitikėjau to. Girdėjau, kad buvo kilusios diskusijos dėl mano kandidatūros, tačiau labai džiaugiuosi, jog man buvo suteiktas Garbės piliečio vardas. Jis mane dar labiau įpareigoja savam kraštui. Nors ir negyvenu čia, bet stengiuosi garsinti jo vardą ir jį tinkamai reprezentuoti“,- kalbėjo K.Maksvytis, kuris darbėniškiams sakė niekuomet nesigėdijęs to, kad kilo iš Darbėnų, – tą patį jis daryti paragino ir kitus. „Kai po pergalės girdžiu skambant Lietuvos himną, pro akis prabėga Lietuvos vaizdai. Ir tarp jų daugiausiai – prisiminimų iš Darbėnų“,- sakė K.Maksvytis, kurio laukia ir dar vienos iškilmės – rugsėjo 1-ąją, anot Darbėnų seniūnijos seniūno Edvardo Stalmoko, jam bus oficialiai įteiktas pažymėjimas, liudijantis Garbės piliečio vardo suteikimo faktą. „Oficialias iškilmes nukėlėme į rugsėjo 1-ąją, nes taip pageidavo ir Kazys Maksvytis, prie kurio darbotvarkės derinomės, ir kiti oficialūs asmenys, kuriuos šiuo metu būtų sudėtingiau prisikviesti dėl jų atostogų. Be to, manome, kad bus simboliška Kazį Maksvytį pasveikinti Mokslo ir žinių dienos šventės proga – juk jis baigė dabartinę Darbėnų gimnaziją“,- mano E.Stalmokas. „Kaziukas buvo klasės lyderis – jis yra visų klasės susitikimų iniciatorius ir siela, nėra vasaros, kad jis, grįžęs į Darbėnus, neaplankytų savo klasės auklėtojos. Jis visada buvo malonus, kuklus ir turėjo gerą humoro jausmą – atsimenu jo ranka rašytus kiekvienos dienos šmaikščius pastebėjimus klasės „šimto dienų“ kalendoriuje. Esu tikra: jei Kazys būtų pasirinkęs ir kitą gyvenimo sritį, o ne sportą – jis vis tiek ir joje būtų pirmas,- kalbėjo Vanda Kontrimienė, kuri buvo K.Maksvyčio klasės auklėtoja nuo VI iki XII klasės. – Kai Kazys dar mokėsi mokykloje, krepšinis nebuvo toks populiarus kaip dabar. Tačiau jau tuomet mes, mokytojai, išgirsdavome, kad mūsų mokiniai sėdi ir per naktis žiūri krepšinį. O šiandien K.Maksvytis - pats krepšinio aikštelėje ir šaliai dovanoja tik pergales. Aš, kaip mokytoja, esu laiminga, kad jau galiu mokytis iš savo mokinio – iš Kazio Maksvyčio pergalių.“
Prieš savaitę K.Maksvytis į gimtuosius Darbėnus sugrįžo praturtėjęs ne tik dar vienu aukso medaliu, bet ir šeima – prieš tris mėnesius garsusis krepšininkas susilaukė antrosios dukters Gretos. Tačiau malonias atostogas su žmona Egle bei dukterimis Goda ir Greta jau netrukus pakeis darbas – K.Maksvytis artimiausius dvejus metus dirbs Klaipėdos krepšinio klubo „Neptūnas“ vyriausiuoju treneriu. K.Maksvytis teigė, kad po Europos jaunimo čempionato jau spėjęs atgauti psichologines jėgas ir yra nusiteikęs darbui. - Jūsų treniruojama 1992 metais gimusių vaikinų karta laimėjo penkis finalus: 2007 metais – olimpinio festivalio; 2008 m. – Europos jaunučių čempionato; 2010 m. – Europos jaunių čempionato; 2011-aisiais – Pasaulio jaunimo čempionato; šiemet – Europos jaunimo čempionato. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis yra pasakęs, kad toks atvejis, kai ta pati komanda laimi penkis čempionatus iš eilės, yra beprecedentis Lietuvos ir visos Europos sporto istorijoje. Taigi kur šito fenomeno paslaptis? - „Pajūrio naujienos“ pasiteiravo K.Maksvyčio. - Jei tai pasakysiu, sužinos ir kiti, ir jie tada pasieks tiek pat,- juokėsi K.Maksvytis. – O jei rimtai: tai buvo talentingų žaidėjų komanda. Kai kurios dvikovos buvo savotiška loterija, kai rungtynes laimėdavome vos vieno taško persvara. Iš tiesų mus lydėjo sėkmė. Tai buvo pateptųjų karta. - Kuris finalas su 1992 metais gimusių vaikinų komanda Jums pačiam paliko didžiausią įspūdį? - Visi finalai buvo įdomūs. Tačiau vertinant psichologinę įtampą – daugiausiai jėgų pareikalavo paskutinysis Europos jaunimo čempionatas. Galbūt didesnį jaudulį kėlė ir tai, jog žinome, kad šis čempionatas mums bus paskutinis. - Ar tai, kad iš Jūsų jau iš anksto buvo laukiama tik aukso, slėgė ar padėjo? - Toks jau yra sportininkų ir trenerių darbas. Spaudimą nuolat jaučiame ir su juo reikia gyventi. Tačiau sportas ne visada nuspėjamas ir dvi komandos niekuomet nelaimi. Malonu, jei esi laimėtojų pusėje. Jausdavomės labai pagerbti, kai po kiekvienos pergalės sulaukdavome pakvietimo apsilankyti Prezidentūroje. Oficiali aplinka ir Prezidentės dėmesys mus ypatingai pakylėdavo, jausdavomės labai įvertinti. - Kaip manote, ar Jums tapus vyrų komandos vyriausiuoju treneriu, pavyks išlaikyti ir „auksinio trenerio“ vardą? - Parodys ateitis. Pergalės davė pasitikėjimo savo jėgomis ir man, ir mano auklėtiniams. Daug ko išmokė. Ambicingus tikslus aš, o taip ir krepšinio klubo valdyba, keliame ir „Neptūno“ komandai. Vienas jų – patekti į LKL ketvirtfinalį ir pelnyti medalį, iš kurių realiausias, ko gero, būtų bronza. - Galbūt treniruodamas „Neptūną“ gyvensite Darbėnuose? - Ne, su šeima įsikursime Klaipėdoje – nesijaučiu svetimas šiam kraštui: esu jame praleidęs daug laiko, turiu daug pažįstamų, o ir tėvų namai bus visai šalia.
|
|
