|
Kariška draugystė – ir po 60 metų
Ne vien karo tarnyba Turkmėnijoje, bet ir prieš 60 metų dykumų šalyje patirti bendri išgyvenimai atgimė trijų tarnybos draugų – dailininko keramiko iš Vilniaus Juozo Gecevičiaus, Atgimimo sąjūdžio dalyvio iš Veisiejų Sigito Jarmalos bei kretingiškio, ilgamečio įvairių Kretingos miesto chorų dainininko, Apolinaro Kiršio atmintyje. Trys tarnybos draugai susitiko Veisiejuose, praėjus 61 m. nuo jų tarnybos sovietinėje armijoje pradžios, pėstininkų dalinyje Turkmėnijoje, Ašchabade. Karišką duoną ten - o ir šios, anot Apolinaro, iš pradžių labai stokodavę – lietuviai kartu valgė nuo 1951 iki 1954 m. Veisiejuose, kretingiškio žodžiais, gyvena sunkiai bevaikštantis S.Jarmala, todėl su vilniečiu J.Gecevičiumi jiedu sutarę nuvykti pas jį. Vyrai apsilankė Veisiejų bažnyčioje – visi turi gerus balsus, todėl pagiedoję bažnyčioje, o po to bendravę ligi išnaktų. Aštuonios susitikimo valandos prabėgo tarsi trumpa valandėlė. Ne taip, kaip tarnyboje, pastebėjo A.Kiršys. Tuometinė jų tarnyba sovietinėje kariuomenėje truko 3 metus ir 7 mėnesius. „Susitikę mes, trys garbaus amžiaus vyrai, net apsiašarojome – užplūdo emocijos, šitiek buvo prisikaupę atsiminimų. Tarnaudami Vidurinėje Azijoje, prie Afganistano sienos, kur visai kitoks gyvenimas ir tradicijos, mes, jauni kareiviai, patekome į kitą pasaulį. Turkmėnijoje tapome lyg broliai. Jauni buvome, kartu kepėme po kaitria dykumų saule – nebūdavo kur slėptis: galvą pakiši po mašinos kėbulu, o juosmuo ir kojos svyla iš karščio. Ankstyvą rytą ten saulė kepina, oras įkaista ligi 35 – 37 laipsnių, aplink - vien smėlis, saulė ir milijonai blusų. Dykumoje sužinojome, ką reiškia vandens skonis ir kokia jo kaina. Už nieką pasaulyje taip nebuvo branginamas vanduo – gaudavome vyno, likerio, bet būdavo dienų, kai vandens skonis burnoje atrodė nepakartojamas“, - praeitis vaizdingai atgimė A.Kiršio prisiminimuose. Vyrai prisiminė, kaip po Stalino mirties visą savaitę net miegodavę ginkluoti ligi dantų, nes niekas nežinojo, kaip pakryps politinė situacija. Po tarnybos kariuomenėje jiems siūlė pasilikti dirbti naftos verslovėse, bet nė vienas iš jų nesutikęs: „Žmonių trūko, uždarbis buvo labai geras. Bet man sapnavosi lietuviškas šulinys ir žaluma“, - tvirtino Apolinaras. A.Kiršys šį trijulės susitikimą laiko lemties ženklu. „Atitarnavę išskubėjome į namus, čia – kitas gyvenimas, taip mūsų keliai ilgam išsiskyrė. Prieš 5 – 6 metus su Palangos jūros šaulių choru teko koncertuoti Vilniuje, buvome su uniformomis. Koncertą stebėjo Juozas: gerai įsižiūrėjęs, jis ir atpažino mane. Po koncerto priėjo, užkalbino - puolėme vienas kitam į glėbį. O jis jau anksčiau palaikė ryšius su Sigitu, - taip visi vėl suėjome draugėn“, - susitikimu su bičiuliais džiaugėsi kretingiškis.
|