|
|
|
Salantų jaunimas keliavo „Partizanų takais“
Salantų jaunimas tęsia vasaros žygių pokario rezistencijos tematika tradiciją. Praeitais metais keliavę „Kardo rinktinės partizanų takais“ į Darbėnus, šiemet dalyvavo žygyje iš Salantų į Platelius, taip pagerbdami šiose apylinkėse veikusių Salantų-Platelių kuopų partizanų atminimą.
Tragiškoji pokario rezistencija baigėsi - nuo šių įvykių praėjo jau beveik 60 metų, tačiau laikas ir okupacija nenušlavė visko. Liko prisiminimai, paminklų datos, dainos, bunkerių įdubos, miškai, bet svarbiausia – esame mes, lietuviai, vis dar ieškantys savęs – keliaudami po savo tautos praeitį, per savo gyvenimo išbandymus, laimėjimus bei nesėkmes. Keliaudami piliakalnių kraštu, knygnešių pramintais takais ar partizanų išvaikščiotomis bei krauju aplaistytomis žaliuojančiomis giriomis. Vienu iš šių takų, siekdami pagerbti partizanus, ir keliavo žygio dalyviai Simas Kazlauskas, Akvilė Kazlauskaitė, Diana Donauskaitė, Rasa Gliožerytė, Monika Laukytė, Viktorija Rapalytė, Viktorija Bružaitė, Vida Petraitytė, Greta Zajančauskaitė, Žygimantas Jurevičius bei šių eilučių autorius Aurimas Rapalis. Šateikių miške Eidami aplinkiniais kaimų bei miškų keliais visų pirma pasiekėme Šateikių mišką. Ten poilsio minutę skaitėme Rozalijos Valiūnienės memuarų knygos „Ir aš ten buvau“ ištraukas apie čia veikusius partizanus bei kitus su jais susijusius įvykius: „Išaušus 1947 metų pavasariui mes jau žinojome, kad mūsiškiai ir būrys kitų partizanų laikosi Šateikių miške. Paskutinį kartą su broliu Stasiu ir būrio vadu Paparčiu susitikau 1947 metų birželio pabaigoje tame pačiame miške, sutartoje vietoje. Šį paskutinį susitikimą ryškiausiai pamenu: partizanų palapinėje ant žemės tada gulėjo Paparčio lietuviškos kariuomenės kareivio kepurė...“. Laikas nusinešė šių vyrų svajones, viltis. Ir tos drąsos, susidūrus su stipresniu priešu, ir tos sušaudytos kepurės jau nebėra - kraują nuplovė lietus. Išgirdome, pasiėmėme, turėsime Apsilankėme Šateikių miško pašonėje, Rūdaičių kaime esančioje Justinos ir Antano Lukauskų sodyboje, kur šeimininkai pasidalijo savo patirtimi iš sunkaus pokario laiko. Išgirdome pasakojimą apie didvyrišką dviejų brolių Bernardo ir Petro Paulių žūtį šalia Šateikių miško. „Vyresnysis brolis šaudęs iki paskutinio šovinio, kurį pasilikęs sau ir savo jaunesniajam broleliui...“ - prisiminė sodybos šeimininkas, pridurdamas, jog žmonės matę, kaip po šios kovos priešo kareivių priguldę pilną sunkvežimį. J. Lukauskienė papasakojo apie savo draugystę su partizanais, kaip kartą žaidę „vokietį“. Rūdaitiškė prisiminė paskutinį susitikimą su Platelių kuopos vadu Juozu Karbonskiu-Paparčiu: „Jis ištraukė iš kišenės Švč. Mergelės Marijos paveikslėlį ir sako, jog mane Marija gelbsti. Praėjo pora dienų ir žuvo“. Anot jos, Papartis sakydavo, jog „iškovosime laisvę – Lietuva bus laisva...“. Paieškos tęsiasi Gintališkės kapinėse suradome dviejų partizanų kapus: Juozo Karbonskio-Paparčio ir Antano Dvariono-Dėdės. Nuo dabar žinosime, kur palaidoti tie, kurie tikėjo ir laimėjo. Šalia Notėnų kaimo esančiuose miškuose, brisdami per pelkėtas vietas, dilgėlynus, suradome partizanų bunkerio įdubą, kuri vos matėsi dėl nuo šlaito slenkančios žemės. Vienas Dievas žino, kas slėpėsi šioje įduboje, kas čia džiaugėsi, liūdėjo. Žinome tik viena, jog čia gyventa lietuvio, kuris kažkurio žygio metu nuovargio apimtas ėjo gyventi su Vyčio kryžiumi ant krūtinės. Ėjome ir mes tos dienos tikslo link. Ir pasiekėme, įveikę beveik 35 kilometrus. Įsirengėme stovyklą prie Platelių ežero, vieni nuo didelio nuovargio jau miegojo, kiti dar traukė dainas. Vieniems šis žygis buvo nuotykis, kitiems - galimybė patikrinti savo ištvermę ir draugus. Bet kokiu atveju tai buvo pamoka – atrasti, pažinti, nugalėti. Aurimas RAPALISM
Klaipėdos universiteto studentas
|
|
