Jaunystės metai praleisti Vorkutoje

„Oi kas rytą ankstų rytą,/ Saulei tekant už kalnų/ Eina pulkas kataržanų/Tamsiais požemiais anglių...“, - štai tokie dainos žodžiai sklido iš Kazio Narvilo lūpų, apsilankius pas jį Juodupėnų kaime.

Kazys Narvilas puikiai mena lageryje išgyventus sunkumus.

Prieš beveik 66 metus jam ant drabužių buvo prisegtas numeris „?139“, kuris tada reiškė, jog Kazys tapo vienu iš tų šimtų tūkstančių Vorkutos lagerio kalinių, dar „kataržanais“ vadinamų. Nors Kaziui jau devyniasdešimt vieneri, jis puikiai mena karo ir nelaisvės metais patirtus išgyvenimus bei sunkumus.

Verčiau miškas negu žūtis fronte

Besibaigiant II pasauliniam karui, Kazys Narvilas, kaip ir daugelis vyrų, nenorėdamas tarnauti svetimoje kariuomenėje ir žūti fronte, nusprendė slapstytis ir priešintis.

„Visi tikėjome, jog Vakarai nepaliks mūsų vienų ir išstums sovietus. Ne tik mes tikėjome – paprasti kaimo vaikiai, bet ir mokyti žmonės, bet nieko nesulaukėm...“ - liūdnai mintį baigė Kazys.

Papasakojo, kaip dar besislapstydamas miške Lietuvoje, sužinojo, jog suimtas jo vienas draugas iš Juodupėnų kaimo, tad nusprendęs jį išlaisvinti. Kazys kartu su bendražygiu laukę miško pašonėje, prie Juodupėnų kaimo, pro kur ir turėję būti vežami suimtieji. Pamatę atvažiuojantį sunkvežimį su stribais ir suimtaisiais, jie paleidę keletą šūvių šalia sunkvežimio, kadangi nenorėjo sužeisti suimtųjų.

„Stribų buvo gal keturiasdešimt, o mes - tik dviese. Pradėjome šaudyti, o man užsikirto šautuvas, iššoviau gal du kartus... Mes pabėgome, bet tuo metu, pasinaudojęs sumaištimi, pabėgo ir suimtasis “, - šypsodamasis apie laimingai pasibaigusį nutikimą pasakojo Kazys.

K. Narvilui teko galimybė pažinti ir slapstytis kartu su generolo Povilo Plechavičiaus vienu iš brolių, kuris buvęs gydytojas. Kartą Kazys su juo aplankęs vieną sužeistą partizaną Daukšių apylinkėse ir perrišę jo žaizdą krūtinėje. Tragiškas likimas ištiko ir Kazio bendražygį Plechavičių, kurio vardo nebeprisimena. Anot jo, Plechavičius buvo suimtas, o prieš sušaudant jam dar gyvam buvo nulupta dalis odos.

Lagerio išbandymai

Suimtas savo namuose, Kazys 1946 metais buvo nuteistas 15 metų kalėjimo. Iš viso nelaisvėje praleido vienuolika metų, penkerius iš jų – sugriežtinto režimo lageryje Vorkutoje. Iš ten vis sugrįžta siaubingi prisiminimai: sutinusios iš bado kojos, kasdien žūstantys kaliniai, nepakeliamos darbo sąlygos. Visa tai vertė suimtuosius imtis gudrybių ir bandyti išsisukti iš esamos padėties.

„Vieni pradėjo pirštus kapotis, o aš sugalvojau apsitvilkyti koją verdančiu vandeniu. O kai kiek apgydavo, - ir vėl iš naujo, ir taip kelis kartus“, - skaudžia savo patirtimi pasidalijo Kazys. Pasakęs brigadininkui, jog nušalęs kojas, jis taip nors keletą mėnesių išvengęs sunkių darbų, o gal - net ir žūties.

Juodupėniškiui teko „laidoti“ ir žuvusius kalinius: „Po kelis tūkstančius suguldyti, ant žuvusiųjų kojų užkabintos lentelės su numeriu, ir viskas... Ir varys mus kasti amžiną įšalą, bet ką ten iškasi, pasiimi už kojos ir trauki į tranšėją...“ - šiurpius prisiminimus pasakojo senolis.

Pažadas įvykdytas

Būdamas lageryje jis buvo pasižadėjęs Dievui: jei gyvas grįšiąs į Lietuvą – pastatysiąs kryžių. Grįžęs į Lietuvą 1958 m., tačiau dėl sovietinės santvarkos negalėjęs įvykdyti savo pažado, tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Kazys jį išpildė: 1994 metais kartu su sūnumis padirbinęs didžiulį kryžių pastatė jį Salantų klebonijos kieme, kur ir šiuo metu tebestovi.

Sunku patikėti, jog K.Narvilas jau perkopęs devintąjį dešimtmetį. Linksmas, norintis bendrauti, šilta asmenybė – taip būtų galima apibūdinti šį „kataržaną“, kurio dar jaunystėje patirti dideli sunkumai nenugalėjo, o tik dar labiau užgrūdino tolimesniam gyvenimui.

Aurimas RAPALIS Klaipėdos universiteto studentas

• Rašyti komentarą (0)