|
|
|
Gėlės į puokštes - iš tėvų sodo
Iš tėvų - kūlupėniškių Marytės ir Justino Jurkų – rankomis puoselėjamos aplinkos grožio meilės gamtai aidas pasiekė ir jų dukterį Editą Jurkutę, kuri pasirinko floristės profesiją. Šiandien 27-erių moteris kuria ne vien puokštes ir laimi prizines vietas respublikinėse parodose, bet ir puošia interjerą.
Pradėjusi nuo prekybos gėlių salone, dabar E.Jurkutė sakė kurianti tik progines puokštes arba jų kompozicijas pobūviams – vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams - ir puošia visą pokylio interjerą. „Vestuvėms tenka ypatingai apgalvoti visas floristines detales, pradedant nuo jaunavedžių rūbų ligi automobilio, bažnyčios ar salės puošybos. Tarpusavyje viskas turi derėti, o visuma - atrodyti stilingai“, - tvirtino E.Jurkutė. Kviečiama ji noriai vyksta ir į parodas. Tačiau prisipažino, jog dalyvauti jose – gana brangu, nes tam, kad sukurtų kažką įdomaus ir originalaus, į puokštę nemenkai tenka investuoti ir iš savo kišenės. Editai įsiminė Vilniuje Lietuvos floristų asociacijos surengta kalėdinė žiemos puokščių paroda, kur dalyvių spektras buvo gana platus - nuo profesionalių floristikos kūrėjų ligi jų mokinių. Buvo duota užduotis padengti prabangios vakarienės stalą. Ji sumanė sukurti angelą, o iš vaisių padarė puokštę – ši kompozicija pelnė trečiąją vietą. O pernai rudenį Palangoje surengtoje floristikos parodoje jos floristinis darbas iš sodriomis spalvomis nudažytų tėvų sodo gėlių buvo pripažintas originaliausiu. „Esu būtent rudens gėlių gerbėja, šį metą dainuoja mano širdis. Man tėvų sodo ir laukų gėlės yra pačios gražiausios. Jos niekada nenusilenks atvežtinėms ir prekybininkų išpuoselėtoms, nes jose – mūsų žemės syvai, mūsų žmonių rankų šiluma, - tikino kūrėja. Ji neslėpė, kad gėles, augalus pamilusi nuo vaikystės. - Išeidavau į daržą, glostydavau, laistydavau motinos puoselėjamas gėles, tarp augalų užmiršdavau laiko saiką“. Moteris sakė, kad puokštėms tinka visos gėlės, tik jos turi derėti tarpusavyje: rudeninės su rudeninėmis, o pavasarinės ar vasaros - su tokiomis pačiomis. „Bet būna išimčių: į stambias puokštes tinka įdėti ir smulkių, įvairiais metų laikais žydinčių gėlių“, - pastebėjo ji. Anksčiau galiojo taisyklė – jokiu būdu tarpusavyje nederinti rožės su gvazdiko žiedu arba narcizų su hiacintais. Dabar tos taisyklės vėlgi laužomos, nes būna, jog puokštėje šios gėlės visai neblogai sutaria. „Tik jokiu būdu į galvą man neateitų derinti rožę su hiacintu“, - prisipažino floristė. Dėliojant puokštes, E.Jurkutei pačios parankiausios gėlės yra kardeliai: „Kardeliai duoda neišpasakytą prabangos pojūtį, - aš jais taip žaviuosi. Labai efektingos yra ir saulėgrąžos, taip pat visose puokštėse dera ir astros“.
Kūrėja nevengia nė našlaičių. Anot jos, žmonės be reikalo susikūrė stereotipus, kad našlaitės – kapinių gėlės: sukomponuotos pagal spalvų įvairovę, jos tampa nuostabiomis nedidukėmis, bet subtiliomis puokštelėmis. „O rožė yra rožė, ji – karalienė, todėl turi būti nenustelbta kitų gėlių. Gražiausiai atrodo vienut vienutėlis rožės žiedas, tai taip subtilu. O jeigu jau norisi rožių puokštės, jos turi būti vienos spalvos arba spalvos turi derėti tarpusavyje“, - pabrėžė pašnekovė. Jauna moteris sakė, jog puokštėms labai mėgstanti visokį miškų, pievų ir laukų turtą: ji skinanti uogas, ypač – šermukšnio, ir naudojanti jas puokštėse vietoj karoliukų. Laužanti smilgas, sausas šakeles, renkanti giles, kankorėžius, kerpių ir samanų gabalus. Net žiemą brenda ir po sniegu ieško gamtos grožybių, tinkančių jos kompozicijoms. Labai gražu iš išsprogusių beržų šakų lankstyti figūras. Šiaip gėlės, tikino kūrėja, jokių įnorių neturi – būna tik blogos florisčių nuotaikos ar nedarbingos dienos, kai kūrybos ugnis ne žėri, o tik rusena.
|
|
