|
|
|
Baltijos keliu – į savo širdį
„Mudviem tai - iki šiol didžiausio „kalibro“ žygis. Bet ne kilometrais matuojama jo vertė. Daug svarbesni patirti įspūdžiai, akimis sugerti vaizdai, prisiminimai apie sutiktus žmones. Tai buvo kelionė ne tik Baltijos pajūriu, bet ir – kelias į save“,- kalbėjo vydmantiškė Inga Skipariutė ir Virgilijus Makūnas iš Šakių, kurie beveik per keturias savaites dviračiais įveikė 2,5 tūkst. km ilgio maršrutą, vingiavusį Baltijos jūros pakrante per Latviją, Švediją, Daniją, Vokietiją ir Lietuvą.
I.Skipariutė ir V.Makūnas žygį dviračiais pabaigė simbolinėje vietoje – Palangoje, ant Baltijos jūros, kurios pakrantę jie regėjo visos kelionės metu, tilto. Bendrakeleiviai specialiai žygio maršrutui pasirinko ne turistinius kelius, norėdami pamatyti svečių šalių tikrąjį, o ne fasadinį, grožį ir pasigėrėti nuostabia pajūrio linijos panorama. Taip I.Skipariutė ir V.Makūnas galėjo ne tik patys atrasti, atrodo, civilizacijos nepaliestas gamtos vietas, bet ir susipažinti bei bendradarbiauti su vietiniais žmonėmis. „Tas natūralumas užburia: Skandinavijos uolos, pušynai, fiordai ir nedideli kaimeliai, tarsi nutapyti bordo, mėlyna spalvomis. Nuostabi panorama ir švediškas minimalizmas. Žvelgdamas į sodybas žaviesi, kad jos lyg susilieja su gamta, atrodo, virš jų pakabintas dangus. Sodybose auganti žolė nėra tvarkingai nupjauta, bet tai nesudaro apsileidimo įspūdžio. Jokių gėlynų, gazonų, butaforinių „žaisliukų“: visko tiek, kiek reikia, ir ne daugiau,- Skandinavijoje sugertais įspūdžiais pasidalijo I.Skipariutė. – Ir labai daug lubinų – vien akmenys ir lubinai. Atrodo, ir dabar dar jie kvepia.“ Pakartojo tėvo žygį I.Skipariutei ši kelionė buvo ypač brangi, nes ji tarsi pakartojo savo tėvo Rimanto Skipariaus kelią, kai jis drauge su bendrakeleiviu Juozu Pelioniu, surengę du žygius – 2006 ir 2007 metais – apvažiavo visą Baltijos jūrą. „Aš gal visada norėjau tokio žygio, bet vis neišdrįsau. Todėl labai apsidžiaugiau, kai Virgilijus pasiūlė dviračiais važiuoti Baltijos jūros pakrante. Pirma idėja ir buvo apvažiuoti visą Baltijos jūrą – būtų reikėję įveikti apie 6 tūkst. km. Tačiau pabijojome: ir dėl to, kad būtų reikėję skirti daugiau laiko, ir dėl didesnių išlaidų“,- kalbėjo I.Skipariutė, kuri su V.Makūnu apsisprendė šįkart dviračiais apvažiuoti šiaurinę ir rytinę Baltijos jūros pakrantę, kasdien įveikiant po 115-120 km. „Išvažiavome tyliai ir niekam per daug nesiskelbę apie savo sumanymą. O kai sugrįžome, mums Kretingoje, Rotušės aikštėje, artimieji ir bičiuliai surengė įspūdingas sutiktuves. Tąkart Ingos tėvo akyse pamačiau pasididžiavimą savo dukra: jis gerai žino, ką reiškia nuvažiuoti šitiek kilometrų, ir mus suprato be didelių žodžių“,- sakė V.Makūnas, kuris, būdamas kūno kultūros ir fizikos mokytojas, fitneso treneris, buvo tarsi kelionės vadovas ir geras patarėjas I.Skipariutei. Galimybių riba I.Skipariutė ir V.Makūnas prisipažino, kad iš pradžių ir jiems patiems užmojis važiuoti Baltijos jūros pakrante buvo šiek tiek gąsdinantis – ne tik dėl didelio fizinio krūvio, bet ir ekonominių galimybių, vykstant per Skandinavijos šalis, kuriose yra brangus pragyvenimas. „Tačiau turint patirties, noro ir drąsos galima išsiversti ir neišleidžiant daug pinigų. Švedijoje nė karto nenakvojome kempinge – patys išsirinkdavome sau mielą vietą gražiame parke ar paežerėje. Reikia tik tinkamai pasirengti kelionei: turėti gerą miegmaišį, turistinę viryklę, kitus reikmenis. Tada kelionė ne tokia varginanti. Sutaupėme ir patys pasiėmę maisto – o kur rastum kavinę su tokiu gražiu kraštovaizdžiu, kur pietaudavome mes?“ - apie tai, kaip kelionėse kinta požiūris į žmogaus poreikius, kalbėjo I.Skipariutė. Anot I.Skipariutės ir V.Makūno, būtent tai, kad jie važiavo ne turistinių agentūrų „nušlifuotais“ maršrutais, leidžia labiau išgyventi keliavimo džiaugsmą, suteikia galimybę pabūti vienam su savo mintimis, pasigrožėti mažais gamtos stebuklais ir susipažinti su vietiniais žmonėmis, visai netikėtai pasisiūliusiais nakvoti savo sodyboje ar palydėti iki išvažiavimo į kelią. „Visiems žmonėms būdingas siekis ieškoti savo galimybių ribų. Vis pasitikrinti savo jėgas, pakelti galimybių ribą, už kurios atsiveria dar daugiau erdvės. Ryte atsikėlęs ir pasižiūrėjęs į veidrodį pamatai savo didžiausią priešą, todėl įveikus savo vidinius barjerus, apima didelis malonumas“,- kalbėjo V.Makūnas. - Kiekvienam palinkėčiau drąsos ir ryžto įveikti vidinius barjerus, nes tai suteikia malonumą. Žinoma, nebūtina visiems leistis į dviračių žygius – kiekvienas pasirenka savo sritį. Vladimiras Visockis yra pasakęs: „Ko lipt į kalnus, juk Everestas gerai matosi ir iš lėktuvo? – Todėl, kad jie yra“. Šiais žodžiais daug pasakyta. Tai yra visiškai kitoks pasaulis. Kitaip gyventi jau nebegalėčiau“. „Iš pradžių nuvažiuoji dviračiu 100, vėliau – 300 kilometrų. Vis norisi daugiau ir daugiau... Koks didžiausias įspūdis iš šios kelionės? Jų – begalės“,- savo bendražygiui pritarė ir I.Skipariutė, kuri su Kretingos dviratininkų klubo „Tolumos“ nariais kiekvieną vasarą išsirengia į žygius ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalis.
Kelionės maršrutas
Lietuva (Palanga-Šventoji) – Latvija (Ventspils) – 217 km; keltu persikelta į Švediją; Švedija (Nynashamn-Stockholm-Oskarshamn-Kristianstad-Malmo) - 920 km; traukiniu nuvykta į Daniją; Danija (Kobenhavn-Gedser) – 160 km; keltu pasiekta Vokietija; Vokietija (Rostock-Usedom) – 190 km; Lenkija (Swinoujscie-Malbork-Goldap) – 720 km; Lietuva (Vištytis-Šakiai-Kretinga-Palanga) – 300 km.
|
|
