Išnyko kaimai, bet ne kaimynystės jausmas

Didieji Žalimai, Mažieji Žalimai, Klausgalvų Medsėdžiai, Barzdžių Medsėdžiai, Gruobyna – šie kaimai baigiami ištrinti iš žemėlapio, bet tik ne iš čia gyvenusių žmonių širdžių. Šis birželis jau penkioliktasis, kai šių, jau išnykusių kaimų, gyventojai, buvę kaimynai susitinka tam, kad pasidalintų bendrais prisiminimais ir pasidžiaugtų savo dabartiniais gyvenimais.

Buvusių kaimynų susitikimas prasidėjo šv. Mišiomis Kalnalio bažnyčioje – čia tikintieji meldėsi už žmones, kurie kilę iš jau išnykusių kaimų.

„Čia – mūsų šaknys, čia kartu augome. Tad gera susitikti, vienas kitą pamatyti ir po keliasdešimties metų. Suvažiuoja buvę kaimynai: kas iš Kretingos, kas iš Klaipėdos, kas iš Jakų, kas iš Salantų, o kas – ir iš tolimesnių šalies miestų. Kartais visų buvusiųjų kaimynų jau ir nesugaudome, tačiau vis vien žinia apie susitikimą sklinda iš lūpų į lūpas, žmonės vienas per kitą apie jį susižino“,- kalbėjo buvusių kaimynų sambūrio organizatorius iš Didžiųjų Žalimų kilęs Petras Rudys, pasidžiaugęs, kad kasmet į šį susitikimą atvyksta ir dar jame iki šiol nedalyvavusiųjų.

Tarp tokių – ir Zofija (Jucytė) Žvinklienė, kuri kilusi iš Klausgalvų Medsėdžių, džiaugėsi galėjusi susitikti savo seną pažįstamą Severiną (Žvinklytę) Galdikienę, kuri į buvusių kaimynų susitikimą atvyko antrą kartą.

„Kaip nedalyvausi, kai kviečia,- kalbėjo S.Galdikienė, kuri atvyko į Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje aukotas šv. Mišias už buvusių kaimų žmones. – Čia – mūsų bažnyčia, kurioje mes ir poterius mokėmės. Čia – mūsų jaunystė prabėgo, čia – ir vyrą gavau, čia ištekėjau.“

Panašiai kalbėjo visi buvusių kaimų gyventojai, kurie vienas kitą iš naujo turėjo atpažinti, o vėliau – ilgai pasakoti ir kartu mintimis vaikščioti po savo vaikystės ir jaunystės prisiminimų takus.

P.Rudys pasakojo, kad prieš pusšimtį metų žmonės masiškai išsikėlė iš Didžiųjų Žalimų, Mažųjų Žalimų, Klausgalvų Medsėdžių, Barzdžių Medsėdžių, Gruobynos, kai per šias gyvenvietes ritosi melioracijos darbai. Liko tik trys sodybos – Eugenijaus Jucio, Adolfo Jucio, Antano Beniušio, kasmet paeiliui kiekvienoje jų ir vyksta buvusių kaimynų susitikimo šventė, į kurią žmonės susirenka po to, kai Gruobynos kaime esančiose maro kapinaitėse giesmėmis ir maldomis pagerbia išėjusiuosius Anapilin.

Eugenijus Jucys su žmona Bronislava pasakojo, kad šįmet kaimynų susitikimas jų sodyboje Didžiųjų Žalimų kaime įvyko ketvirtą kartą.

„Mums smagu susitikti su buvusiais kaimynais, tik gaila, kad mažai bendraamžių – septyniasdešimtmečių – belikę. Kai mūsų kaimynai išsikeldino ir mes vieni likome, tada nė galvoti negalvojome, kad dar su jais kada susitiksime, atrodė, kad taip ir išsiskirs mūsų keliai“,- buvusių kaimynų susitikimais pasidžiaugė E.Jucys. Jam pritarė ir žmona Bronislava, papasakojusi, kad jai smagu, kai sodyba atgyja nuo susirinkusių žmonių šurmulio.

„Mes gyvename sodyboje, kurioje ir mano tėvas gimė, kurioje dar ir mano senelis, prosenelis gyveno. Taigi sodyba, kurios nekliudė melioracija, išliko iš senų laikų – dabar nė negalėčiau pasakyti, kiek jai metų“,- pasakojo B.Jucienė, kuri savo sodyboje sulauktus svečius kvietė paskanauti pačios susuktu žemaitišku kastiniu.

Tai, kad jau penkiolika metų gyvuoja tradicija susitikti buvusiems kaimynams, pasidžiaugė ir pirmieji susitikimų organizatoriai Petras Abrutis ir Ona Abrutytė.

„Į pirmuosius susitikimus daugiau buvusių kaimynų atvažiavo. Dabar kviečiant atvykti tenka išgirsti ir pasiteisinimų, esą „nėra laiko“. Tačiau prievarta niekieno neraginame atvažiuoti – jei savaime santykiai atšalo, tegu taip ir lieka. O čia susitinkame tie, kuriems norisi grįžti į savo tėviškę, kuriems svarbu, kaip sekasi vaikystės, jaunystės draugams, jų vaikams,“- kalbėjo Petras Abrutis.

• Rašyti komentarą (0)