Eilėraščiai – lyg motyvų kodai

Kretingiškiai, įvairiomis progomis jau įpratę girdėti poetinį brolio pranciškono 43–jų Bernardo Belicko žodį, pagaliau sulaukė pirmosios jo eilėraščių rinktinės „Taip priėjo gyvenimas“.

„Mano gyvenimo irklas – būti tarp žmonių“, - teigė pirmąją poezijos knygą išleidęs brolis pranciškonas Bernardas.

Brolis Bernardas neslėpė, jog paėmus į rankas savo knygą, jį užliejo didžiulė palaima – nenusakomas jausmas. Ją, dar kvepiančią dažais, brolis Astijus Kungys parvežė išleistą Kanadoje: „Mano knygos pasirodymą vis skatino pranciškonai, o išleido Hamiltono parapijos, kur kelerius metus man teko tarnauti, bendruomenė“, - teigė brolis Bernardas.

„Rinktinės sudarytojas Aleksas Bočiarovas paklausė – kokia mano mėgstamiausia spalva, žalia - atsakiau jam, - mintį tęsė B.Belickas. – Ir knygos viršelį parinko subtiliai – žvelgiant į jį, tarytum junti pavasario gaivos dvelksmą. O pavadinimas „Taip priėjo gyvenimas“ rodo - tarytum pats gyvenimas atėjo pas mane, jis yra šalia“.

Poezija, sakė kūrėjas, jam esanti tikroji gyvenimo proza: kiekvienas eilėraštis gimstąs iš kasdienybės - akimirkos įspūdžio, iš tam tikrų motyvų, iš išgryninto jausmo.

„Kūrėjas yra tarsi alpinistas, kopiantis į kalną ir užkliūvantis už akmens – įspūdžio ar šviežiai patirto išgyvenimo, susitikimo su žmogumi. Gamta, meilė, tikėjimas yra kertiniai mano kūrybos akmenys, savotiški kodai, po kuriais slypi mano paties jausmas. Kiekvienas eilėraštis gimė tam tikru laiku, dauguma skirti konkretiems žmonėms, o vėliau tampantys bendriniais. Man jau pats susitikimas su žmogumi yra nuostabus ir įkvepiantis procesas“, - apie kūrybos esmę kalbėjo B.Belickas.

Anot jo, menininkas yra vienatvės žmogus. „Mano gyvenimo irklas – būti tarp žmonių, tačiau kūryboje aš esu vienišas. Į eilėraščius vienatvėje sugrįžta ir tie potyriai bei išgyvenimai, kurie kasdienybėje yra virtę vienuoliška pareiga – palydėti žmones į paskutinę žemišką jų gyvenimo kelionę. Tačiau sugrįžęs ir užsidaręs celėje labai išgyvenu dėl pažįstamų, ypač jaunų žmonių, išėjimo“, - neslėpė kūrėjas.

Jis tikino nuo vaikystės jautęsis tarytum ne iš šio pasaulio – kaladėlės ir daiktai kieme jam buvo sugyvinti personažai, o gyvi daiktai – atvirkščiai – jo vaizduotėje tapdavo mirusiais. Laki jo fantazija nukeldavo toli į ateitį ar į praeities gelmes. Mintyse jis kurdavo spektaklius, kurių herojumi būdavo pats, kaip ir dabar, jo manymu, kiekvienas eilėraščių autorius – pats sau yra ir režisierius.

„Vaikystėje mano kūrybą skatino mama, dabar aš turiu būti dėkingas savo likimo broliams, kad jie su manimi kantrūs“, - įsitikinęs brolis Bernardas. Iš viso rinkinyje – per 160 eilėraščių, tarp jų – laiškų draugams, dedikacijų istorinėms asmenybėms ar įvykiams atminti, lyg minties blyksniai - haiku stiliumi sukurti posmai.

Pirmąjį savo knygos pristatymą jis ketina surengti onkologinių ligonių vasaros stovykloje Cigonaliuose, po to visuomenei - vienuolyno kiemelyje, o rudeniop susitikti su savo kūrybos gerbėjais Hamiltone.

• Rašyti komentarą (6)