|
|
|
Bulviasodžiui kinkys savo žemaituką
Įprastai pirmoji gegužės dekada Žemaitijoje – pats bulviasodis. Tačiau šis šaltas pavasaris dar neskubina žemės darbų. Talkininkai laukuose dar nebruzda nė Nasrėnų kaime, kur bulvė ypatingai pagerbta - jai pastatyta meniška skulptūra.
Rauduką lepina avižomis Nors Nasrėnų kaime – vos 20 sodybų, tačiau savo ūkio darbams arklį dar laiko kas penkta – šešta šeima. „Ignas Abrutis, Antanas Zaleckis, Juozas Bružas, aš“,- pirštus lenkdamas, arklių savininkus vardijo Petras Drungilas. Prieš bulviasodį jis suskubo 5 arų dirvą apsėti dobilais, avižų ir vikių mišiniu. „Bulvių dar nesodinom - šalta ir šlapia. Dar savaitę palauksim, suspės ir apželti, ir paaugti“, - tvirtino vyras. Nasrėniškis pasakojo, jog apie pusę hektaro žemės prie namų su žmona Julija Krasauskiene palieką bulvėms bei daržovėms – kopūstams, burokėliams, morkoms. Sodiną ir pašarinių burokų. „Tvarte be pulko ančių turime dar ir karvę, tad valgome savo sviestą, varškę ir grietinę. Vieną paršą pasipjovėme, kitą ruošiamės. Iš parduotuvės beperkame tik duonos, cukraus, na, ir kavos, kurią abu labai mėgstame“, - neslėpė šeimininkė. P.Drungilas savo 8-erių žemaituką Rauduką sako lepinąs avižomis, dobilais. Arkliui, šeimininko žodžiais, ir šieno reikia dvigubai, negu karvei: vos gavęs atvangą nuo darbų, Raudukas jau siekė žolės ir vis čiaumojo, čiaumojo. Vasarą arklys mintąs žole ir vandeniu, o žiemą šeimininkas maišo burokų su miltais ir pripeša glėbius šieno. Jeigu gyvulį myli, anot P.Drungilo, jį kaip ir žmogų, reikia šerti triskart per dieną. Arklio neatsisakytų „Be arklio ūkis – ne ūkis. Kur čia bėgiotum ir kieno prisiprašytum pagelbėti. Pavasarį reikia ir dirvą susiarti, išvagoti, mėšlą išgabenti, vasarą - šieną susivežti, žiemą – malkų iš miško parsitempti“, - P.Drungilas sakė prie ūkio ir gyvulių pripratęs nuo jaunystės ir dabar, kol dar jėgų turįs, arklio nė už ką neatsisakytų.
Ir kaime, sutuoktinių manymu, nebenori žmonės bevargti, todėl atsisako gyvulių. Karvių Nasrėnų kaime belikę dar mažiau, negu arklių. „Anksčiau „kožnas“ savo ūkyje laikė bent jau po karvę, dabar – retas. Aš galvoju: jeigu žmogus turi sveikatos, reikia judėti. Užtenka – žiemą pasergame, o vasarą nėra kada: reikia dirbti - laukai, gyvuliai nelaukia“, - įsitikinusi prieš 6 metus už P. Drungilo ištekėjusi J.Krasauskienė. Bulviasodžiui samdo traktorių „Sėdėk, žmogau, sudėjęs rankas - iš pensijos neišgyvensi. Į ką tas kaimas pavirto: arklį, karvę tik nuotraukose vaikai greit bematys“, - svarstė ir jų kaimynystėje gyvenanti 72-jų Vincenta Drungilienė, kurios tvarte kriuksi kiaulės, mūkia karvė, veršis ir vos 2 mėnesių veršiukas. Jos dešimtmetis anūkas Laurynas Dvarionas ypač susidraugavęs su jaučiu, kuriam, pasaulį išvydus šv. Valentino dieną, ir vardą tokį pat parinkęs. „Žolės paraunu, jis mėgsta viską, ką tik duodu, bet ypač – spragintų kukurūzų. Atnešu paskanauti, kai močiutė nemato“, - įsidrąsino Laurynas. Gyvuliams, V.Drungilienė sakė, kartu su dukterimi bei žentu užsodiną 12 arų pašarinių burokų, o apie 20 arų skiriantys bulvėms. „Bulvėms pasodinti, apvagoti samdome traktorių. Stambūs ūkininkai su mumis neprasideda, priprašome tik smulkiųjų. Bulviasodį buvome suplanavę savaitgalį, bet atvėsus orams, nukėlėme vėlesniam laikui“, - kalbėjo nasrėniškė. Moteris pasidžiaugė, kad šią žiemą, skirtingai nuo kitų daržininkų, jos braškės nenukentėjo nuo šalnų. „Nuo laukų į braškynus atiteka vanduo, pelkėj braškienojai mirko visą rudenį, gal tai jiems turėjo įtakos“, - mąstė Vincenta. Moteris pasidalijo ir savo rūpesčiu dėl kurmių, kurie stipriai išvagojo jos daržus. Į kurmiarausius ji sakė sumąsčiusi įdėti pradvisusios žuvies, įpilanti dyzelino, - kurmiai pabėga iš tos vietos, ir taip po truputį ji vejanti juos tolyn į laukus. * Istorinių šaltinių duomenimis, bulvė pirmąsyk į Nasrėnus atkeliavo ir pradėta sodinti palyginti neseniai – 1806 m. Minint 200 metų sukaktį, Nasrėnų Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje bulvei buvo pastatyta tautodailininko Alfonso Skiesgilo išdrožta medžio skulptūra.
|
|
