Kalbos gyvasties sėmėsi iš tarmių

Kretingos Simono Daukanto pagrindinė mokykla ilgametę bendrystę su daukantiškos dvasios Lietuvos mokyklomis šį pavasarį dar praturtino etnokultūrine konferencija apie tarmes, iš kurių gyvasties semiasi mūsų bendrinė kalba. O tam, kad girdėtų gyvą suvalkiečių bei dzūkų žodį, į šventę pasikvietė svečių iš šių regionų.

Dauguma svečių iš Dzūkijos pirmąkart išgirdo autentišką žemaitišką žodį ir susidomėję jo klausėsi.

Išvien su Pedagogų švietimo centru surengtoje daukantiečių konferencijoje „Tarmėse – tikroji kalbos gyvastis“ be kretingiškių - Simono Daukanto ir Marijono Daujoto pagrindinių mokyklų, Jurgio Pabrėžos ir Pranciškonų gimnazijų – dalyvavo kolegos iš Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto gimnazijos bei svečiai iš Alytaus rajono Makniūnų pagrindinės ir Marijampolės savivaldybės Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklų.

Konferencijos dalyviai pristatė pranešimus apie tarmių ypatybes, tarmiškai skaitė literatūrinius tekstus, improvizavo, rodė menines programas.

„Mūsų mokykla nuo 1994 metų draugauja su visomis Simono Daukanto vardu pasivadinusiomis ir šio tautos didžiavyrio dvasią puoselėjančiomis Lietuvos mokyklomis – jų iš viso yra 7. Tačiau šiemet kilo mintis – Lietuva tokia maža, o dar skirstosi į 4 regionus, kuriuose žmonės puoselėja savo kalbą, papročius, gamina savus patiekalus. Todėl sumanėme surengti tokį renginį, į kurį susirinktų visų tarmių atstovai, ir mes ne ironiškai, o pačia tikrąja prasme įrodytume, kad esame broliška tauta ir giminiškas kraštas“, - šventės esmę apibūdino Kretingos Simono Daukanto pagrindinės mokyklos direktorė Adelė Jonauskienė.

Šios mokyklos direktorės pavaduotoja Snieguolė Šlyžiuvienė pabrėžė, kad renginio tikslas – susibūrus pasidalinti etnokultūrinėmis tradicijomis ir su svečiais iš Alytaus bei Marijampolės pasirašyti tolimesnio bendradarbiavimo sutartį.

„Tarmės yra mūsų tautos šaknys, todėl savo mokykloje etnokultūros pamokose ir stengiamės gaivinti žemaičių tarmę. Mūsų vaikai išsivažinėja po pasaulį - tampa lyg ir kosmopolitais, bet tautiškumas glūdi jų prigimtyje“, - kalbėjo S.Šlyžiuvienė.

„Mūsų kasdienybėje tautiškų rūbų nebeliko, tradicijų – taip pat. Mes beturime tik žemaičių tarmę, bet ir ši jau tampa egzotika. Dabartiniai penktokai žemaitiškai nebekalba - į užsiėmimus atėję vaikai jau laužo liežuvius, nes jų tėvai tarpusavyje tarmiškai nebebendrauja. Kalbėtis žemaitiškai – ne tik nemadinga, bet lyg ir gėdinga, ypač nuvažiavus į sostinę ar kitą Lietuvos didmiestį“, - pastebėjo viena iš renginio organizatorių Simono Daukanto pagrindinės mokyklos lietuvių mokytoja metodininkė Sigita Dirmeitienė, vedanti etnokultūros užsiėmimus. Ji įsitikinusi, kad visose mokyklose turėtų būti įvestos etnokultūros pamokos.

Elena Ramanauskienė, Makniūnų pagrindinės mokyklos direktorė, pabrėžė, kad tokios etnokultūrinės konferencijos padeda išsamiau pažinti Lietuvą, jos istoriją: „Mes, dzūkai, esame labiausiai į pietus nutolęs etninis Lietuvos regionas, jūs – į vakarus. Pas mus žmonės bendraudami tarpusavyje dar stipriai dzūkuoja, o pas jus - žemaičiuoja. Tuo teko įsitikinti, nes pasiklydę teiravomės kelio: žmonės gatvėje stengėsi kalbėti taip, kad suprastume, bet jų žemaitiškas akcentas buvo ryškus“.

Viešnia iš Liudvinavo, etninės kultūros vyresnioji mokytoja Irma Stražnickaitė sakė, kad dauguma jos į Kretingą atlydėtų mokinių pirmąkart išgirdo gyvą žemaičių tarmę. „Užmezgę tarpusavio kontaktus, važinėsime vieni pas kitus, kad geriau pažintume regionų ypatumus“, - tvirtino ji.

Šventės pabaigoje konferencijos dalyviai vaišinosi prie bendro stalo, nukrauto nacionaliniais patiekalais. Žemaičiai priruošė cibulynės, spirgutės, kastinio. Dzūkai atsivežė tradicinio totoriško pyrago - šimtalapio, kurį iškepė totorių bendruomenės šeimininkės, bei pyragėlių su grybais ir uogomis. O suvalkietės gyrėsi, kad pas juos dar XVI amžiuje buvo išrastas šaltas mėsos rūkymo būdas, ir suskubo vaišinti atsivežtais rūkytais lašiniais bei kaimiškomis dešromis.

Po neįprastų vaišių konferencijos dalyviai išsirengė susipažinti su Kretinga bei jos įžymiausiomis vietomis – Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios ansambliu, lurdu, Žiemos sodu bei istoriniu vandens malūnu.

• Rašyti komentarą (0)