„Liūdni Slibinai“ vaikystėje svajojo apie kosmosą ir cirką

Mitologinių slibinų, besisvaidančių ugnies liežuviais ir turinčių po devynias galvas, dar niekas regėte neregėjo. Tačiau „Kuprinei“ palanki proga pasitaikė Klaipėdoje - išvydome kiek kitokias, trigalves ir labai smagias bei balsingas mistines būtybes – muzikos grupę ,,Liūdni Slibinai‘‘. Ši trijulė - Dominykas Vaitiekūnas, žinomas iš šokių projektų, Aistė Lasytė, pravarde vyras, ir Vaidas Kubilinskas, vadinamas didžiuoju žmogumi, - surengė turą po Lietuvą ,,Pavasario balsai“. Slibinai atrado laiko pasikalbėti ir su kupriniečiais.

Scenoje – „Liūdni Slibinai“.

- Kuo svajojote tapti vaikystėje?

Vaidas:

- Tiesą sakant, svajojau būti kosmonautu. Deja, persigalvojau, nes pamačiau, kad Lietuvoje kosmonautų perteklius ir mažoka paklausa.

Dominykas:

- Aš norėjau tapti cirko direktoriumi. Tačiau žiaurios gyvenimo realijos nubloškė į muzikos, teatro sceną ir kino ekranus.

„O aš - cirko direktore ir kosmonaute. Manau, man greitai pasiseks“, - juokiasi

Aistė.

- Dominykai, kodėl sakote, kad žiaurus gyvenimas jus nubloškė į sceną? Ar jums nepatinka, kuo užsiimate?

- Patinka, bet slegia didžiulė atsakomybė ir našta. Ko gero, didžiausia atsakomybė yra dėl Lietuvos. Na, aišku, dar reikia nenukristi nuo scenos, nenusilaužti kojos. Taip pat nelabai gerai yra scenoje čiaudėti, keiktis, kalbėti nesąmones. O tai paslėpti ir susivaldyti scenoje yra gana sunku.

- Neseniai mūsų kiemus aplankė pavasaris ir prasidėjo jūsų naujas muzikinis turas. Ar šį metų laiką labiausiai mylite?

- Na, pavyzdžiui, tu esi tėvas ir turi keturis vaikus. Gali juos skirti pagal amžių, išvaizdą, gali išskirti juos, kai pešasi, gali net širdy vieną iš jų labiau mylėti, bet niekam negali to pasakyti.

- Kaip susiklostė, kad jūsų kūryboje gausu Maironio, Kristijono Donelaičio bei kitų senųjų autorių kūrybos?

- Jeigu nori būti populiarus, turi imti ,,pop‘‘ tekstus. O toks tekstas yra populiarus, lengvai suprantamas tiek mažo, tiek didelio skaitovo. Todėl būtent šie žmonės – Kristijonas Donelaitis ir Maironis - mums padeda kopti į populiarumo viršūnę. Jie jau yra ten užkopę ir savo kūryba perduoda patirtį, kaip pasiekti tą viršūnę.

- Jūs, ko gero, labiau negu daugelis kitų mūsų šalies muzikantų, savo kūryboje didelį dėmesį skiriate Lietuvai. Kodėl, šiandieniniais emigracijos laikais, ją taip idealizuojate ir puoselėjate?

- Mes – Lietuva. Žmonės dažnai galvoja, kad Lietuva yra kažkas aplink juos. Lietuva esame mes, kiekvienas iš mūsų, ir kai sakome, jog norime padaryti kažką gerą Lietuvai, tai norime padaryti gerą darbą ir sau, kad būtų geriau gyventi. Beje, apie emigraciją tikrai negalvojame, nes, kaip jau minėjome, jei aš esu Lietuva, tai kaip aš galiu iš savęs išvažiuoti? Tada aš tiesiog nebebūsiu Lietuva. Aš nebebūsiu aš.

- Kokiai publikai skirta jūsų muzika? Ar turite konkrečią savo klausytojų viziją?

- Visai Lietuvai. O kai vieną dieną į mūsų koncertą ateis šienpjoviai ir ministrų kabinetas bei kartu pradės šokti pagal ,,Ralio karvytis“ dainą, manau, tada bus tikrai neblogas pasiekimas.

- Ar koncertuodami vis dar jaučiate euforiją? Ar koncertavimas netapo tiesiog rutina?

- Tikrai ne, tikri jausmai neatbunka. Jie kartais gali prislopti, vėl pakilti. Pamenu, viena operos ir baleto aktorė yra pasakiusi ,,tu turi tuo kvėpuoti“, reiškia, kad turi kvėpuoti kaskart savo pasirodymu, juo gėrėtis ir tai nėra laikina.

- O ar yra skirtumas, kokiai auditorijai koncertuojate - didelei ar mažai?

- Taip, yra skirtumas, bet tas koncertavimas didelei ar mažai žmonių grupei nereiškia, kad jis yra neprasmingas. Juk smagu ir mašina važiuoti, plaukti laivu, skristi lėktuvu, pabūti gamtoje. Mums įdomu gyventi visaip ir su įvairiomis išmonėmis. Dėl to gyvenimas yra gražus, o kartais - liūdnas.

- O kada jums gyvenimas atrodo liūdnas?

- Šiandien mums labai liūdna, nes įvyks finalinis turo ,,Pavasario balsai“ koncertas. Taip pat šie mėnesiai yra paskutiniai, kai mes esame studentai, baigiame Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Rašome magistro darbą, kuris suteikia džiaugsmo, bet liūdno.

- Ar jau mokykloje buvote tokios ryškios asmenybės, dalyvavote mokyklos kultūriniuose renginiuose?

Vaidas:

- Aš buvau pilka asmenybė, bet dalyvaudavau įvairiuose renginiuose. Nesinorėdavo išsišokti, be to, tais laikais mokykloje ryškiai apsirengusių mažai tebuvo.

Aistė:

- Nelabai pamenu, bet kartais tekdavo apsirengti ką ryškaus, ypač per diskotekas.

Dominykas:

- Aš jau mokykloje muzikavau, dalyvavau renginiuose ir brandinau tą kūrybos grūdą, kurį vėliau pasodinau.

Kaip jautėtės būdami abiturientais, kai turėjote palikti mokyklą?

Aistė ir Vaidas:

- Labai puikiai! Net nostalgijos nebuvo.

Dominykas:

- Man buvo liūdna, bet vėlgi džiaugsmingai liūdna, nes žinojau, kad manęs laukia platus ir didelis pasaulis. Todėl aš ėjau į jį ištiesęs rankas. Kartais gaudavau per tas rankas, bet stengiausi niekada jų nenuleisti.

Dovilė ZUBYTĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narė

• Rašyti komentarą (2)