Tarp pirštų gimsta trapūs nėriniai

Salantiškės nėrinių meistrės Adelės Kažytės rankdarbiai lengvumu, trapumu ir netgi pačia forma primena snaiges, plaštakes ar nuo medžių pabirusius žiedlapius.

Adelės Kažytės nėriniai – lengvi ir trapūs, lyg atkeliavę iš jiems paaukotų nakties svajų.

Rankdarbiai pasklido po pasaulį

„Aš mėgstu megzti iš kuo plonesnių siūlų - šilko, iriso, balinto lino, kad nėrinys būtų kuo švelnesnis, o raštas – kuo trapesnis, - kalbėjo 56-erių A.Kažytė. – Pati sau esu labai reikli: vos pajuntu, kad kilputę išnėriau ne taip, tuoj puolu ardyti visą darbą. Per tuos ažūrus ir akis baigiu prarasti, nes mezgu vakarais ar naktimis, prie lempos šviesos“.

Laiškaneše ilgus metus dirbusi moteris sakė, jog grįždama po darbo namo, jau imdavusi galvoti, kokį raštą ji išmegsianti. Nebesuskaičiuodama, kiek savo rankdarbių išdalijo, išdovanojo, pardavė, kiek jos darbų pasklido po pasaulį, A.Kažytė iš spintos vis dar traukė glėbius servetėlių, staltiesių, puodkėlių, skarų. Tai – jos turtas, kurio ji nebeketinanti išblaškyti.

„Nuneši parduoti į Salantų miesto šventę ar Porciunkulės atlaidus: žmonės išrausia, iškilnoja, išmėto, vėjas apneša dulkėmis. Nė pačiai nebesinori į tokius išknaisiotus nėrinius bežiūrėti ar benešti juos į viešumą“, - atviravo rankdarbių kūrėja.

Jos manymu, rankų darbą šiandien bevertina tik išlavėję mūsų tautiečiai ar iš užsienio atvykstantys svečiai, dažniausiai – skandinavai: jie džiaugiasi ir dėl kainos nesidera. Nes supranta, kad pardavus nėrinį, labai jau nedaug meistrui ir belieka už darbą bei sugaištą laiką. „Dauguma mūsiškių perka pigius darbus iš labdarynų ar maximų - ten jie išvis tekainuoja centus. O mugėje išdrįsta užmetinėti, kad per brangiai paprašau“, - apmaudo neslėpė moteris.

Kruopštumas – iš giminės

Nėrinių meistrė prisipažino, jog šiuo metu mėgstamam užsiėmimui ji beskirianti nedaug laiko, nes slaugo iš patalo nebepakylančią motiną – 92-jų Barborą Kažienę.

Moteris namuose pagarbiai saugo savo giminės palikimą, ypač - senelio drožtus daiktus. Prieš aprodydama savo rankdarbius, ji suskubo pasidžiaugti, kokie nagingi buvę jos seneliai Ona ir Kostas Šimkai: senelė buvusi audėja, o senelis – viso kaimo meistras. Jis drožinėdavęs ne tik ūkio rakandus, bet ir meniškus, šmaikščius dirbinius piršliams ar krikštatėviams. A.Kažytė išsaugojo senelio išdrožtą senovinį dviejų galų piršlio šaukštą – ir sau, ir kitam sriūbtelti, juokavo ji.

Jos tėvas Pranas taip pat „turėjęs nagus“ – buvęs kolūkio stalius ir baldžius, žmonėms padirbindavęs stalus, suolus, lentynas.

„Gal iš giminės krauju į mane ir atitekėjo jiems būdingas kruopštumas, - svarstė A.Kažytė. – Atrodo, nieko „mandro“ nesugalvoju, bet žmonės, pamatę nėrinius, pasidžiaugia, kad labai gražu - ir man kažkaip gera pasidaro. O tai ir yra didžiausia paskata „knebinėti“, - kilnodama klevo lapų, saulučių, gėlių žiedų formų bei geometrinėmis figūromis išmegztus nėrinius, kalbėjo salantiškė kūrėja.

• Rašyti komentarą (0)